Lietuvos istorijos institutas

Straipsnyje nagrinėjamas istoriografijoje negvildentas XIX a. bajorų istorijos aspektas – stambios dvarininkės Apolinaros Žabaitės-Pliaterienės (Apolinara z Żabów Platerowa, ~1780–1847) savarankiškas tėvoninių dvarų valdymas. Tai vienintelis aptiktas atvejis, kai moteris valdė vyro nuosavybę jam gyvam esant, kas prieštaravo Lietuvos teisei. Pagrindinis dėmesys skiriamas dvarininkės pastangoms apsaugoti nuo konfiskacijos Aluotų, Dusetų ir Padustėlio dvarus, sudariusius Kazimiero Pliaterio (Kazimierz Plater, 1779–1819) ir jo sūnų Vladislovo (1808–1889) bei Cezario (1810–1869) Pliaterių tėvoniją. Aptariamas moteriškos ir vyriškos nuosavybės susidarymas, paliečiamas sutuoktinės pasoginio kapitalo ir brangenybių hipotekos klausimas, dvarų skolų atsikratymas ir teisinės priemonės, leidusios pasiekti moters vienvaldystę tėvonijoje. Pirmą kartą plačiai naudojami Dusetų dvaro archyvo dokumentai, saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve.

The article presents an analysis of the rich collection of private correspondence of the Białłozor, Koncza and Römer families. The addressees and addressers were from a group of inter-married landed nobility, thus the personal destinies of the representatives of these families were associated with the most important political, social and cultural processes underway in the first half of the 19th century. As a result, their correspondence is considered a broad history source. The accounts made of the same events, circumstances and experiences created a uniform narrative characteristic of a group of people sharing a similar sense and view of the world and value system. The correspondence discussed here is suitable for researching the sociocultural model of this group, formed through self-perception, the perception of others and the world.

Straipsnyje aptariamas iki šiol nepastebėto XIX a. genealogijos mylėtojo, Dysnos apskrities dvarininko Adomo Krescencijaus Gabrieliaus Lopacinskio (Adam Krescenty Gabriel Łopaciński, 1826 – po 1893 m.) rankraštinis palikimas, saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve, Mokslo bičiulių draugijos fonde. Rankraštinį palikimą sudaro asmeniniai, šeimos ir giminės dokumentai, keli laiškai. Vertingiausia jo dalis – įspūdingos apimties medžiaga LDK bajorų giminių genealogijai. A. Lopacinskio rašytinis palikimas leidžia kalbėti apie bajorų dvare veikusią istorinės atminties ir genealogijos dirbtuvę, kurioje puoselėta giminių istorijos rašymo kultūra. Straipsnyje rekonstruojama A. Lopacinskio biografija, aiškinamasi, kaip atrodė jo genealogijų dirbtuvė, kas ją sudarė, kaip ir kas naudojosi joje sukauptomis žiniomis, kaip XIX a. antrosios pusės bajoras suvokė aukščiausios visuomenės grupės įatmintinimą.

Straipsnyje nagrinėjama, kaip Rusijos imperijos prisijungtose žemėse vykęs privalomas bajorystės patikrinimas virto kilminės bajorijos masiniu genealoginiu sąjūdžiu. Tiriama, kaip buvusios LDK bajorai individualiai ir kolektyviai kūrė giminės genealogiją. Atkreipiamas dėmesys į bajorystę įrodančių dokumentų ir bajorų deputacijose sudarytų bajorystės išvadų raštų bei genealogijos knygų pobūdį. Remiantis Vilniaus bajorų deputacijoje suformuotomis bajorystės bylomis, analizuojamas įvairių bajorų grupių (aristokratų, dvarininkų ir smulkiųjų bajorų) santykis su giminės praeitimi ir jų genealoginės savimonės apraiškos.