Lietuvos istorijos institutas

The chronology of the Lithuanian Iron Age has up until now been based exclusively on the typology of the finds, usually discovered at burial sites, but the effort to successfully employ typology in dating burial complexes is hindered by a great lack of reference points based on absolute dates. An attempt to fill this gap was made by the scientific project ‘Turning-points in the Iron Age East Lithuania (on the basis of AMS dating)’ during which 30 burials in East Lithuanian barrows were dated using the AMS 14C method. The obtained dates are being published in this article. In selecting the samples, an effort was made to cover all of the chronological horizons of the East Lithuanian barrow culture, as much barrow and burial construction diversity as possible, and as many artefact types as possible. 11 inhumations and 19 cremations were dated. Many of the radiocarbon dates seemed surprisingly old even in those instances where the typology dating is hardly questionable and is clearly connected with European typology schemes. This phenomenon should probably be explained by the freshwater reservoir effect. In order to verify these premises and to evaluate the possible significance of the effect’s impact and the possibility of eliminating this effect, additional investigations need to be conducted.

The article discusses the model of the spread of cremation in the East Lithuanian barrow culture based on the data of radiocarbon dating. It proposes a review of the model established in literature that a wave of cremation spread from the south of the region to the north between the late 4th century AD and of the early 6th century AD. The stage of the earliest cremations can be dated to 248–335 cal AD, and the stage of the latest inhumations to 420–556 cal AD. This suggests that both inhumation and cremation were practised in Eastern Lithuania for about two centuries from the Late Roman period to the Late Migration period. The hypothesis that the practice of cremation spread from south to north is being corrected rather than refuted. While this process was quite sudden, it was due to the spread of a new tradition alongside the old rather than a wave of change regarding burial rites. Cremation spread early (c. 250–400 cal AD) in the northern part of the region and was an established practice alongside inhumation. The practice of cremation probably became prevalent earlier in Southeastern Lithuania. These processes are synchronous with the emergence of the horizon of the burials of chieftains and warriors in Eastern Lithuania, but the determination of an earlier date for this horizon provides grounds for new discussions about its historical, cultural, and social background.

Lietuvos vėlyvųjų viduramžių – ankstyvųjų naujųjų laikų (XIV a. pabaigos – XVIII a.) senkapių kontekste išsiskiria kapai, įkasti į geležies amžiaus pilkapius. Iki šiol Lietuvoje rasta mažiausiai 400 vėlyvų kapų 26-iuose pilkapynuose, dar bent apie 25-is pilkapynus turima fragmentiškos informacijos. Ankstyviausi kapai senuose pilkapiuose datuotini XIV a. pabaiga – XV a., tačiau masine tokia laidosena tapo XVI–XVII a. Pagrindinis šio papročio sklaidos arealas yra Žemaitija ir Šiaurės Lietuva. Įranga, orientacija, įkapių komplektais šie kapai niekuo neišsiskiria iš istorinių laikų senkapių. Kapinynų sugrįžimą į senuosius pilkapynus reikia sieti su Lietuvos christianizacija. Viena vertus, iki XVI a. Lietuvos provincijos gyventojų evangelizacija nebuvo intensyvi, todėl neįsitvirtino laidojimas bažnyčių šventoriuose ir krikščioniškos apeigos. Kita vertus, Reformacijos ir ypač Kontrreformacijos laikotarpyje sutankintas bažnyčių tinklas, išaugęs Bažnyčios spaudimas laikytis krikščioniškų laidojimo apeigų bei lupikiški mokesčiai už jas, krikščionybės autoriteto stoka galėjo skatinti gyventojų priešiškumą. Jiems teko ieškoti nuošalesnių vietų kapinynams, ir jas kai kurios bendruomenės rado senuose pagoniškuose pilkapynuose.

Ugnies ir dūmų signalai kelis tūkstantmečius buvo svarbi karinės komunikacijos dalis. Šis būdas neabejotinai naudotas ir viduramžių Lietuvoje. Literatūroje yra įsitvirtinęs stereotipinis medinių pilių sąšaukos laužais vaizdinys, nors jį tiesiogiai patvirtina vienintelis Petro Dusburgiečio kronikos epizodas. Straipsnyje, remiantis LiDAR duomenimis, mėginama teoriniu lygmeniu atsakyti, kokios buvo vizualių ryšių tarp Lietuvos piliakalnių galimybės, kiek jas lėmė reljefas, kokie sąšaukai tikėtinai buvo būtini papildomi ištekliai. Tam pasirinkti trijų regionų pavyzdžiai: kovų su Ordinu meto Nemuno pakrančių, Žemaitijos bei Tautų kraustymosi laikotarpio Pietryčių Lietuvos. Nustatyta, kad pirmuoju atveju galėjo efektyviai veikti linijinė, antruoju – patikima gardelinė vizualaus ryšio sistemos. Trečiajame regione piliakalnių sąšauka būtų daug sudėtingesnė. Šie skirtumai sietini tiek su regionų reljefu, tiek su nevienodais gynybiniais poreikiais. Pirmuoju ir antruoju atvejais pilių sistemos funkcionavo ilgametės Ordino grėsmės akivaizdoje, o trečiuoju staigūs antpuoliai nenulėmė perspėjimo sistemos susiformavimo.