Lietuvos istorijos metraštis /The Yearbook of Lithuanian History

Straipsnyje nagrinėjamas klausimas, kaip didžiojo kunigaikščio kanceliarijos tarnautojai XVI a. pradžioje kaupė galią bei naudojo ją kopdami socialinės ir politinės hierarchijos laiptais. Į šį klausimą bandoma atsakyti analizuojant siaurosios valdovo tarybos (arba kitaip vadinamos vyriausiosios valdovo tarybos) raštininko Jono Bogdanaičio Sapiegos (Иван Богданович Сапега) karjeros atvejį. Korespondencijos analizė atskleidė, kad šios pareigos suteikė galimybę J. B. Sapiegai ne tik būti artimiausioje valdovo aplinkoje, bet ir daryti įtaką valdovo sprendimams,susijusiems su valstybės arba privačiais Lietuvos kilmingųjų reikalais. Tai leido J. B. Sapiegai plėtoti artimus ir draugiškus (horizontalius) santykius su aukščiausio socialinio statuso Lietuvos kilmingaisiais, naudotis jų globa ir užtarimu.

Straipsnyje tiriama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vieškelių tinklo struktūra XVI–XVII a. Aptariama istoriografija ir pristatoma, kiek yra ištirta susisiekimo istorija. Analizuotos šaltiniuose užfiksuotos sąvokos, kuriomis įvardijami keliai ir vieškeliai. Nagrinėtas vieškelių tinklo išdėstymas teritorijoje. Nusakyti LDK miestai, labiausiai „apraizgyti“ vieškelių ir geriausiai įjungti į lokalinę bei regioninę susisiekimo sistemą. Remiantis empiriniais duomenimis, nubraižyta XVI–XVII a. LDK vieškelių tinklo kartoschema ir pateiktas šaltiniuose fiksuotų vieškelių sąrašas.

Straipsnis skirtas istoriografijoje dažnai nutylimų vadinamųjų „senųjų“ arba valdovo muitų tvarkymui ir rinkimo organizavimui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII a. antrajame dešimtmetyje. Tai buvo vienas iš nedaugelio greitų grynųjų pinigų šaltinių senojoje Lietuvos valstybėje, todėl šių muitų administravimą išlaikyti savo rankose norėjo tiek valdovo dvaras, tiek Lietuvos iždininkas. Pareigūnai taip pat intensyviai varžėsi dėl galimybės išsinuomoti muitų tvarkymą.

Straipsnyje nagrinėjami nesutarimai tarp Lietuvos komunistų 1935–1937 m. Jie prasidėjo nuo Lietuvos komunistų partijos (LKP) lyderių Vinco Mickevičiaus-Kapsuko ir Zigmo Aleksos-Angariečio nesutarimų. Po V. Kapsuko mirties 1935 m. Z. Angarietis norėjo konsoliduoti valdžią savo rankose ir susilpninti buvusių V. Kapsuko rėmėjų įtaką. Jam prieštaravę, kitaip LKP veikimą ir jos taktiką įsivaizdavę LKP CK sekretoriato nariai Aizikas Lifšicas ir Karolis Grosmanas buvo pašalinti iš sekretoriato. Nesutikę su tuo, jie siekė, kad toks sprendimas būtų panaikintas, ir kreipėsi į Kominterno vadovybę, taip pat įvairiai trukdė naujai LKP CK vadovybei Kaune. Galiausiai A. Lifšicas buvo apkaltintas trockizmu ir pašalintas iš LKP.

Straipsnyje atsakoma į du svarbesnius klausimus: pirma, kodėl sovietinės Lietuvos valdžia 1945 m. nutarė atkurti dainų švenčių tradiciją, ir ją organizuoti 1946 m.; antra, kaip valdžiai pavyko savo sumanymą įgyvendinti. Aptariant pirmosios sovietinės Dainų šventės istoriją, pasirengimo jai aplinkybes, remiamasi istoriografijoje mažai arba praktiškai visiškai nežinomais dokumentais, saugomais Lietuvos bei Rusijos Federacijos archyvuose.

Profesinis orientavimas sovietinėje santvarkoje buvo laikomas viena iš prioritetinių institucinio švietimo sferų. Industrializacija ir technikos modernizacija diktavo ir nuolat formavo darbinės ir profesinės sampratos pokyčius instituciniuose švietimo organuose, o viešajame diskurse skatino propaguoti sovietinei ekonomikai palankias ir būtinas specialybes. Vis dėlto pedagogų bandymai nukreipti mokinius į vienas ar kitas mokymo įstaigas realybėje dažnai neatliepdavo pačių moksleivių ir jų tėvų lūkesčių, o ir pasirinkimo motyvai dažniausiai būdavo priešingi „socializmo statybų“ šūkiams. Siekiant atskleisti reiškinio nevienalytiškumą, tekste analizuojamas profesinio orientavimo sisteminis, idėjinis ir praktinis įgyvendinimas sovietmečio Lietuvos edukacinėje erdvėje. Analizuojamas politechninio mokymo sistemos kūrimasis sovietinėje