Lietuvos istorijos metraštis

Straipsnyje analizuojamas Boguslavo Radvilos autografas. Aiškinamasi, kuriuo kursyvu (humanistiniu, gotikiniu, mišriuoju) įvairiais gyvenimo periodais kunigaikštis rašė, koks buvo jo rankos kaitos pobūdis ir priežastys. Svarstoma, kaip didiko autografas koreliuoja su to laiko lotyniškojo kursyvo tendencijomis.

Kad būtų vertinamas politinėje scenoje, didikas privalėjo turėti atitinkamą rezidenciją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje. Savininko poreikius ir ambicijas atliepiantys rūmai atliko ne tik reprezentacinį vaidmenį, bet ir buvo vieta, apie kurią telkėsi giminės bei didikų klientų gyvenimas. Be to, įsiliedami į gyvą miesto organizmą rūmai tapdavo jo tvaria puošmena, neretai demonstruodavo jų savininkų tikėjimą ir politinę poziciją. Šiame straipsnyje sintetiškai aptariama XVII a. Vilniaus rūmų architektūra tiek tipiškų, tiek miesto įvaizdį formavusių originalių sprendimų kontekste. Taip pat verta atkreipti dėmesį į Vilniaus topografiją – labiau ar mažiau prestižines vietas ir priemiesčius, ypač Antakalnį.

Nuo XIX a. pabaigos laisvalaikis dėl savo svarbos modernėjančiai visuomenei tapo viešai diskutuojama tema. Straipsnyje aptariamos dvi pagrindinės dėl laisvalaikio klausimo susikirtusios pozicijos. Pirmajai priskirtini darbininkų teisių gynėjų argumentai, laisvalaikį pristatantys kaip geresnio gyvenimo sąlygą. Toks požiūris suvoktas kaip viena priemonių, darbininkiją susaistančių su likusia modernėjančia visuomene. Antra vertus, dauguma XIX a. pab. – XX a. pr. darbininkų pasirinktų laisvalaikio praktikų kėlė nemažai aistrų, ypač tarp kito ryškaus miestiečių sluoksnio – buržuazijos – atstovų. Intelektualų pozicija laisvalaikio klausimu buvo platesnė ir konkretesnė: „teisingas“ laisvalaikis buvo neatsiejamas nuo tvarkos, efektyvaus viešo ir privataus gyvenimo organizavimo, lavinimosi ir švietimo. Šiuo atveju laisvalaikis suvoktas kaip dalies visuomenės reformavimo bei tautinio konsolidavimo priemonė.

Straipsnyje nagrinėjamas 1906–1914 m. Vilniuje veikęs politinio rusiško radikalaus monarchizmo sparnas, kurį sudarė imperinių partijų „Rusų tautos sąjungos“, „Visos Rusijos Dubrovino vardo rusų tautos sąjungos“ ir „Arkangelo Mykolo vardo rusų tautinės sąjungos“ vietiniai skyriai. Trumpai apžvelgiamas skyrių atsiradimas, raida ir veikla, identifikuojami nariai ir jų migracija per ideologiškai artimas organizacijas. Tyrimas atskleidė, kad pagrindiniai radikalaus monarchizmo rėmėjai Vilniuje buvo pavieniai politiškai angažuoti stačiatikių dvasininkai, sentikių verslininkai, valstybinių ir privačių mokyklų mokytojai, tarnautojai, geležinkelių darbininkai ir kt. Radikalūs monarchistai ne tik dalyvavo miesto politiniame gyvenime, jie ypač aktyviai stengėsi vystyti ekonominę veiklą, steigė darbininkų arteles, apsiėmė vykdyti didžiulius trikotažo gaminių siuvimo vietinio garnizono kariams užsakymus ir įsteigė arbatinę bei skaityklą, kur jautėsi jų ideologijos dvasia. Po 1912 m. rinkimų į Ketvirtąją dūmą šios srovės atstovai beveik visiškai nutraukė aktyvesnę politinę veiklą ir kartu su Vilniuje veikusiomis konservatyviomis visuomeninėmis ir religinėmis organizacijomis daugiausia užsiėmė savo ideologijos sklaida bei ekonomine veikla.

Pagrindine atspirtimi ir medžiaga šiam straipsniui tapo iki šiol netyrinėti dokumentai, saugomi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos fonde, priklausę Esteros Eljaševaitės-Veisbartienės (1878–1941) asmeninių dokumentų kolekcijai. Straipsnyje pristatoma menkai žinomos E. Eljaševaitės biografija, plačiau aptariamas jos mėginimas plėsti alternatyvų pasaulietinį žydų švietimą tarpukario Lietuvoje ir lavinti Kauno miesto žydų bendruomenę XX a. trečiajame dešimtmetyje. Pirminiai šaltiniai leidžia naujai įvertinti žydų neformaliojo švietimo įstaigų kūrimąsi tarpukario Lietuvoje ir kultūrinio veikimo kontekstą bei aplinkybes.

Straipsnyje analizuojama situacija Lietuvoje paskutiniais vokiečių okupacijos mėnesiais, keliami klausimai, kaip 1944 m. pavasarį ir vasarą rengtasi gyventojų evakuacijai ir kaip ji vyko, kokią įtaką karo pabėgėlių traukimosi į Vokietiją mastui, žmonių politiniams lūkesčiams turėjo okupacinės valdžios propaganda ir lietuvių pogrindžio organizacijų svarstymai apie politinę bei karinę padėtį ir karo pabaigą.