Lietuvos etnologija / Lithuanian ethnology

‘No human beings, at whatever stage of culture, completely eliminate spiritual preoccupations from their economic concerns’ (Malinowski 1935: xx). Drawing on the history and theory of economic anthropology from the pioneering investigations of Bronislaw Malinowski to the work of a postdoctoral research team at the Max Planck Institute for Social Anthropology (Halle/S) between 2009 and 2012, this paper* explores the interface between ritual and the economy in socialist and post-socialist Eastern Europe. The ruptures of early socialism gave way to a re-embedding of the economy that was especially dynamic in the sphere of the household. By contrast, postsocialist disembedding is proving harder to modify.

Straipsnyje siekiama atskleisti kaimyniškų ryšių raišką remiantis trijose vietovėse gyvenančių žmonių patirtimi. Atvejo analizė paremta 2017– 2018 m. atliktu etnografiniu lauko tyrimu Kernavės miestelyje (Širvintų r.), Marijampolio kaime ir Nemėžio gyvenvietėje (abu Vilniaus r.). Siekiant šio tikslo keliami uždaviniai: atkleisti, kaip tirtų vietovių žmonės apibūdina kaimynystę, atsakyti į klausimus, ar yra diferencijuojamas požiūris į atskirus kaimynus, kokios savitarpio pagalbos formos sieja kaimynus, ar ir kaip konstruojamas bendras kaimynų kasdienis ir šventinis bendravimas ir kokį poveikį kintantiems kaimynų ryšiams turi kintanti gyvenamoji vieta.

Straipsnyje, remiantis lauko tyrimo duomenimis, nagrinėjamos migrantų iš Lietuvos, gyvenančių Norvegijoje, pilietybės sampratos. Analizuojama, kokias prasmes migrantai suteikia savo kilmės (Lietuvos) ir atvykimo valstybių (Norvegijos) pilietybėms. Klausiama, kokie svertai nulemia lietuviškos pilietybės išsaugojimą ar jos atsisakymą. Vadovaujamasi antropologijoje naudojama pilietybės kaip kultūrinio priklausymo samprata. Išskirtos trys dažniausiai migrantų iš Lietuvos nurodomos vyraujančios pilietybės sampratos: lietuviškos pilietybės sąmoningas išsaugojimas, Norvegijos pilietybės priėmimo, bet nesitapatinimo, ir trečioji – tapatinimosi su Norvegijos pilietybe.

Ilgą laiką antrosios kartos imigrantų tyrimai rėmėsi dichotomine imigrantų įsitraukimo teorija, tačiau dešimtojo dešimtmečio viduryje atliktų tyrimų rezultatai parodė, jog daugiaetninėje aplinkoje antrosios kartos imigrantų tapatybės konstruojamos sumaišant ribas ir sujungiant erdves, esančias abipus etninių laukų. Straipsnyje siekiama atskleisti, kaip lietuvių kilmės antrosios kartos imigrantų, gyvenančių Londone, patirtys derinant dviejų skirtingų kultūrinių laukų lūkesčius – vieno, kuriamo tėvų namuose, kuriame vyksta transplantuotais kultūriniais / etninias modeliais gindžiamas gyvenimas, ir kito – dominuojančio už namų ribų – bei nuolatinio ribų tarp šių kultūrinių erdvių peržengimo praktikos įrėmina jų tautinės tapatybės darybos procesus. Straipsnyje remiamasi lauko tyrimo, atlikto 2013–2014 m. Londone, duomenimis.

Straipsnyje siekiama aptarti ankstyvąjį vaiko auklėjimą šiuolaikinės (XXI a. pradžios) Lietuvos šeimoje. Apžvelgiamos vyraujančios vaiko auklėjimo šeimoje kryptys, dėmesį sutelkiant į pateikėjų emic perspektyvoje atsirandančias vaiko auklėjimo interpretacijas bei per jas atsiskleidžiančias vaiko ir vaikystės sampratas. Ši analizė atliekama pasitelkiant etnografinio lauko tyrimo medžiagą: 100 pusiau struktūruotų interviu su tėvais, kurių vaikai gimė XXI a. Remiamasi kultūros antropologės Adrie Kusserow individualizmo interpretacijų teorija. Šios autorės teigimu, skirtingi individualizmo stiliai – ji juos vadina švelniuoju (soft) ir kietuoju (hard) – pasižymi labai skirtingomis žmogaus, socialinės tvarkos, gyvenimo trajektorijos ir vaiko socializacijos sampratomis. Pasitelkiant šią teorinę prieigą analizuojama situacija Lietuvoje.

1918–1940 m. spaudoje neretai sutinkame žodžius „Tautos šventė“, kuriais įvardijama svarbiausioji valstybės šventė, tačiau tai gali reikšti skirtingas šventes: Nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimo dieną, Steigiamojo Seimo susirinkimo dieną, Žolinę ir Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną. Straipsnyje analizuojamos 1918–1940 m. Lietuvos Respublikoje švęstos valstybės šventės. Išsikėlus tikslą atskleisti valstybės švenčių formavimą Lietuvoje remiantis istorinio lyginamojo metodo galimybėmis, keliami uždaviniai: atskleisti valstybės švenčių kūrimo dinamiką; išanalizuoti valstybės švenčių hierarchinės struktūros kaitą; aptarti valstybės švenčių šventimo formas ir visuomenės joms teikiamus prioritetus; taip pat apžvelgti Lietuvos valstybės švenčių savitumus 1920–1939 m. Lenkijos okupuotose Lietuvos teritorijose.

This contribution aims to show that specific societies are often incorrectly regarded as particularly individualistic, and may be held to be characterised by a specific ‘political subjectivity’, displaying informal coalitions, consisting of informal networks that infiltrate public institutions and undermine the efficiency of the state. For the social sciences, informality has a questionable reputation, because it is at the root of social phenomena such as nepotism, cronyism, patronage, corruption and mafias. Further, the article shows that the State has the monopoly on legality, but lacks legitimacy. This contribution is based on long-term fieldwork in southern and southeast Europe.