XVIII amžiaus studijos / The Eighteenth Century Studies

Augusto III valdymo laikotarpiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vyko atkaklios kovos tarp didikų grupuočių. Didikų giminės dėjo pastangas patraukti į savo pusę bajoriją ir laimėti seimelių rinkimus. Šioje kovoje nė viena iš grupuočių negalėjo užsitikrinti dominuojančios padėties, kadangi, vos pajutusios kylančią vienos didikų giminės jėgą, imdavo telktis mažiau įtakingų giminių koalicijos. Tokia taktika sudarydavo sąlygas ne tik užkirsti kelią vienos giminės dominavimui, bet ir atverdavo galimybes laimėti rinkiminėse kampanijose į Abiejų Tautų Respublikos Seimą ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąjį Tribunolą. Straipsnyje, remiantis 1746 ir 1752 metų didikų grupuočių rinkimų į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąjį Tribunolą planais bei 1752 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimo rinkiminės kampanijos dokumentacijos analize, išryškinamos konkrečios politinės grupuotės susiformavimo priežastys, jos tikslai, struktūra, veiklos strategija bei šios strategijos efektyvumas. Prieinama prie išvados, kad Augusto III valdymo laikotarpiu įsitvirtino praktika prieš kiekvienus rinkimus sudaryti konkrečiame seimelyje galimų būti išrinktų kandidatų sąrašus. Tokie sąrašai buvo sudaromi tiek deputatų rinkimams į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąjį Tribunolą, tiek ir pasiuntinių rinkimams į Abiejų Tautų Respublikos Seimą. Palaipsniui įsitvirtino visuotinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimelių kontrolės sistema.

Stanislovo Augusto valdymo laikų (1764–1795) emblematika literatūros tyrimuose laikoma epigonišku ir marginaliu reiškiniu. Šiame straipsnyje, pagrįstame plačia šaltinių (tarp jų – meninių projektų ir dekoracijų aprašymų) analize, mėginama apibrėžti emblematikos raiškos ribas ir funkcijas, jas susiejant su XVIII a. idėjinėmis permainomis, inspiruojančiomis vizualinės, taip pat ir simbolinės, kultūros pokyčius. Tuometinei emblematikai būdingas pagal retorikos taisykles kuriamų daugialypių programų atsisakymas, simbolių ir atributų vienaprasmiškumas, formų schemiškumas, klasikinių citatų ir epigramos vaidmens akcentavimas, mažinantis lemos reikšmę. Tai parodo simbolių tipų (emblemos, hieroglifiko, simbolio) terminologinio statuso pokyčius, nulemtus prancūziškų teorijų (tarp jų – klasicizmo, devizo, ikonologijos, epigramos teorijos). Paminklų ir šaltinių analizė leido konstatuoti, kad Apšvietos epochos emblematika dėl klasicizmo įtakos ir susidomėjimo Antika buvo svarbi ir reikšminga dvaro ir akademinėje aplinkoje. Senojoje kultūroje atsisakius įsitvirtinusių panegirikos ir heraldikos pagrindų, plito universalios moralinės, profesinės, valstybinės valdžios simbolika, pranašaudama modernią simbolio ir metaforos formulę bei šiuolaikinę „emblemos“ kaip sąvokos arba idėjos ženklo sampratą.