XVIII amžiaus studijos / The Eighteenth Century Studies

Jono III Sobieskio valdymo laikotarpiu Sapiegos įgijo reikšmingą įtaką Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Istoriografijoje netgi akcentuojama šios giminės hegemonija. Jono III Sobieskio pastangos sutelkti opoziciją Sapiegoms rezultatų davė tik po valdovo mirties, kada vidutinės bajorijos atstovai, diskretiškai remiami Sapiegų įtaką palaužti siekiančių didikų, iškėlė teisių sulyginimo (vadinamosios koekvacijos) programą ir siekė šią programą įgyvendinti. Būtent šios bajorijos grupuotės pasisakė už Vetinų dinastijos atstovo išrinkimą į Abiejų Tautų Respublikos sostą, tikėdamosi, kad tai pakeis vidaus situaciją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Ir jos nesuklydo: Sapiegų pozicijos susilpnėjo. Iš naujojo Abiejų Tautų Respublikos valdovo Augusto II buvo tikimasi paramos vadinamųjų respublikonų grupuotei, tačiau Augustas II, oficialiai siekdamas išlaikyti jėgų pusiausvyrą Lietuvoje, mėgino demonstruoti palankumą Sapiegoms. Vis dėlto pusiausvyros išlaikyti nepavyko. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje prasidėjo ginkluota kova prieš Sapiegas. Vidaus kovos rezultatas buvo tas, kad, kilus Didžiajam Šiaurės karui, Sapiegos stojo į Švedijos karaliaus Karolio XII pusę. Respublikonai paramos tikėjosi ne tik iš sunkioje situacijoje atsidūrusio Augusto II, bet ir užmezgė ryšius su Rusijos caru Petru I. Švedijos karaliaus pralaimėjimo akivaizdoje Sapiegos buvo priversti ieškoti susitaikymo su Augustu II kelių ir būdų. Svarbi šios giminės pastangų susigrąžinti Abiejų Tautų Respublikos valdovo malonę dalis buvo dokumento, iš Sapiegų giminės pozicijų nušviečiančio įvykius Lietuvoje ir aiškinančio jų nelojalų elgesį, paskelbimas.

Leonas Kazimieras Šemeta (Leon Kazimierz Szemet, Szemiott, Szemioth) buvo Valkavisko paviete įsitvirtinusios Šemetų giminės šakos atstovas. Jaunystėje persikėlė gyventi į Oršos pavietą, kuriame padarė sėkmingą karjerą. L. K. Šemetos karjerą lėmė du veiksniai: įtakingų giminaičių iš Šemetų giminės Oršos šakos parama ir įsitraukimas į vadinamųjų respublikonų judėjimą XVIII a. pradžioje. Šios priežastys sudarė galimybes Leonui Kazimierui tapti savu tarp Oršos pavieto elito narių. 1712 m. ir 1735 m. L. K. Šemeta buvo išrinktas pasiuntiniu į Seimą, tačiau žinomas to meto bajoriškoje visuomenėje tapo ne dėl dalyvavimo Abiejų Tautų Respublikos seimuose, o dėl aktyvios veiklos Oršos pavieto seimeliuose. Turėdamas pavieto bajorijos paramą jis buvo renkamas ne tik pasiuntiniu į Seimą, bet ir pavieto rotmistru, fiskalinių (iždo) ir kaptūrinių teismų maršalu, seimelių direktoriumi ir netgi kandidatu užimti Oršos žemės teismo raštininko pareigas. Būdamas tikras dėl Oršos pavieto bajorijos paramos, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais L. K. Šemeta siekė būti išrinktas kandidatu į Oršos pakamario postą. 1715–1717 m. L. K. Šemetą matome tarp Oršos pavieto bajorijos lyderių, kovojančių prieš Abiejų Tautų Respublikos valdovą ir Saksonijos kariuomenę. Kaip dauguma to meto bajorijos, L. K. Šemeta taip pat buvo priklausomas nuo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dominuojančių didikų grupuočių. Išsiskirsčius vadinamajam respublikonų judėjimui, Leonas Kazimieras tapo Sapiegų grupuotės šalininku. 1731–1732 m. jis talkino Sapiegoms jų kovoje su Radvilomis dėl Noiburgo valdų Oršos paviete. Tačiau 1733–1735 m. tarpuvaldžiu palaikė Augustą III ir tapo Radvilų šalininku. Gyvenimo saulėlydyje dėjo visas pastangas, kad savo sūnui Jonui užtikrintų politines pozicijas tarp Oršos pavieto bajorijos bei materialųjį pamatą tolesnei veiklai. Pastangos davė rezultatų – Jonas Šemeta gavo Oršos pilininko pareigybę. L. K. Šemeta yra XVIII a. pirmojo trečdalio bajoro, aktyviai dalyvavusio Oršos seimelių veikloje ir turėjusio reikšmingos įtakos šių seimelių priimamiems sprendimams, pavyzdys. Tačiau pats asmeniškai L. K. Šemeta labai retai atstovavo pavieto interesams aukščiausiu valstybiniu lygmeniu. Jį tenkino veikimas lokalinėje erdvėje ir galimybės daryti įtaką Oršos seimelio rezultatams.

Straipsnis skirtas istoriografijoje dažnai nutylimų vadinamųjų „senųjų“ arba valdovo muitų tvarkymui ir rinkimo organizavimui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII a. antrajame dešimtmetyje. Tai buvo vienas iš nedaugelio greitų grynųjų pinigų šaltinių senojoje Lietuvos valstybėje, todėl šių muitų administravimą išlaikyti savo rankose norėjo tiek valdovo dvaras, tiek Lietuvos iždininkas. Pareigūnai taip pat intensyviai varžėsi dėl galimybės išsinuomoti muitų tvarkymą.

Straipsnyje aptariamas Stanislovo Leščinskio, su Švedijos pagalba 1704 m. išrinkto Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Respublikos valdovu, apsilankymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1708 metais. Išsamiai nušviečiamas karaliaus vizitas Lietuvos sostinėje Vilniuje. Analizuojamos Stanislovo Leščinskio pastangos sustiprinti savo įtaką Lietuvoje, nesėkmingi bandymai sukurti atsvarą didelį Švedijos karaliaus Karolio XII pasitikėjimą turėjusiems Sapiegoms, remiantis kunigaikščiais Višnioveckiais. Konstatuojama, kad karaliui Stanislovui per jo susitikimus su Karoliu XII nepavyko įtikinti Švedijos karaliaus paremti Leščinskio puoselėtų „Respublikos nuraminimo“ koncepcijų. Remiantis Lietuvos ir Lenkijos valdovo sekretorių korespondencija, parodomas jo aplinkos požiūris į švedus.