Lietuvos istorijos institutas

Straipsnyje, remiantis lauko tyrimo duomenimis, nagrinėjamos migrantų iš Lietuvos, gyvenančių Norvegijoje, pilietybės sampratos. Analizuojama, kokias prasmes migrantai suteikia savo kilmės (Lietuvos) ir atvykimo valstybių (Norvegijos) pilietybėms. Klausiama, kokie svertai nulemia lietuviškos pilietybės išsaugojimą ar jos atsisakymą. Vadovaujamasi antropologijoje naudojama pilietybės kaip kultūrinio priklausymo samprata. Išskirtos trys dažniausiai migrantų iš Lietuvos nurodomos vyraujančios pilietybės sampratos: lietuviškos pilietybės sąmoningas išsaugojimas, Norvegijos pilietybės priėmimo, bet nesitapatinimo, ir trečioji – tapatinimosi su Norvegijos pilietybe.

Remiantis vienu svarbiausių finansinės apskaitos dokumentų – pajamų ir išlaidų ataskaitų kasmetinėmis knygomis – straipsnyje aptarta Vilniaus miesto iždo problematika, taip pat miesto savivaldos institucijų, inkorporuotų į Rusijos biurokratinės valdžios hierarchinę sistemą, galimybės savarankiškai administruoti miesto finansus. Aiškinamasi, iš kokių pajamų formuotas miesto iždas, kaip keitėsi pajamų dinamika. Įvardijami pagrindiniai išlaidų paskirstymo parametrai: struktūra, dydžiai ir kaita.

Straipsnyje siekiama atskleisti kaimyniškų ryšių raišką remiantis trijose vietovėse gyvenančių žmonių patirtimi. Atvejo analizė paremta 2017– 2018 m. atliktu etnografiniu lauko tyrimu Kernavės miestelyje (Širvintų r.), Marijampolio kaime ir Nemėžio gyvenvietėje (abu Vilniaus r.). Siekiant šio tikslo keliami uždaviniai: atkleisti, kaip tirtų vietovių žmonės apibūdina kaimynystę, atsakyti į klausimus, ar yra diferencijuojamas požiūris į atskirus kaimynus, kokios savitarpio pagalbos formos sieja kaimynus, ar ir kaip konstruojamas bendras kaimynų kasdienis ir šventinis bendravimas ir kokį poveikį kintantiems kaimynų ryšiams turi kintanti gyvenamoji vieta.

Straipsnyje analizuojami Trečiajame Lietuvos Statute pateikti teismo rengiamų ir išduodamų dokumentų įvardijimai, jų samprata, taikymo sritis ir vieta teismo procedūrose. Taip pat siekiama atskleisti šių dokumentų ir jų pavadinimų kaitą vėlesniais amžiais (iki XVIII a. pabaigos) naudojantis Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pavyzdžiu. Tyrimas atskleidžia, jog tuo pačiu terminu šaltiniuose pavadintas dokumentas įvairiu laiku reiškė skirtingus dalykus arba turėjo kelias prasmes tuo pat metu. XVII–XVIII a. Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo teisminėje praktikoje vartota tik dalis Trečiajame Lietuvos Statute minimų terminų, o kai kuriuos bėgant laikui išstūmė kiti. XVIII a. pradėta vartoti daugybė naujų polonizuotų lotyniškos kilmės terminų. Tai siejama su Abiejų Tautų Respublikoje vykusiais unifikaciniais procesais, kurie turėjo įtakos pokyčiams teismo procedūroje.

‘No human beings, at whatever stage of culture, completely eliminate spiritual preoccupations from their economic concerns’ (Malinowski 1935: xx). Drawing on the history and theory of economic anthropology from the pioneering investigations of Bronislaw Malinowski to the work of a postdoctoral research team at the Max Planck Institute for Social Anthropology (Halle/S) between 2009 and 2012, this paper* explores the interface between ritual and the economy in socialist and post-socialist Eastern Europe. The ruptures of early socialism gave way to a re-embedding of the economy that was especially dynamic in the sphere of the household. By contrast, postsocialist disembedding is proving harder to modify.

The aim of this paper is to take a look at Władysław Syrokomla (real name Ludwik Franciszek Władysław Kondratowicz, 1823–1862) as a historian, and at the same time to discuss yet another so-called Lithuanian manor-archive – Bareikiškės (Pol. Borejkowszczyzna; Rukainiai parish, Vilnius County, Vilnius Province). The estate has been mentioned as an important intellectual island of that time, but it has never been discussed specifically as a workshop of accumulation of antiquities of the history of Lithuania and of writing the history of Lithuania. The compound ‘Syrokomla-historian’ may appear quite bold at first sight, but in this case the word ‘historian’ is understood in the meaning it was used when Syrokomla was writing, that is, bearing in mind the peculiarities of the historiography of Lithuania of the first half of the nineteenth century, when the boundary between the scientific and the fictional was still very fragile, and the professionalization of history was very poor. Yet no matter how complex this context might be, an attempt is made to ‘separate’ Syrokomla-historian from Syrokomla-poet. According to scholars, Syrokomla wrote all of his highly acclaimed lyrical works during the period of Bareikiškės. However, in this paper the focus is laid on those other, ‘not so glorious’ works. The intent of these works is important, but even more important are the sources that were resorted to while writing them. In other words, the gaze is directed not only at Syrokomla’s text, but also at its footnotes– particularly at them. Here a significant role is played by Syrokomla’s library, his archive, the collection of antiquities, and even of paintings. Therefore the research is not limited to Bareikiškės alone: the sources of those collections were sought in Syrokomla’s first manor, Zalucha (Pol. Załucze; Bel. Залучча, Minsk County, Minsk Province). Syrokomla’s views on history and the writing of history, his theoretical and even methodological attitudes, or what was even then defined by the word historiology, are also of importance. In general, priority was given to primary sources: both to the historical material collected by Syrokomla and to the autographs of his works, because it is an important part of the former library (archive) of Zalucha and Bareikiškės. Although Syrokomla thought he simply had to be a poet and only a poet, and although he came to believe in this ‘lyrical’ mission of his, it was obvious that he constantly kept suppressing his passion for the so-called genuine history. Nesvizh (Pol. Nieśwież; Bel. Нясвiж; Slutsk County, Minsk Province) had a profound influence on the biography of Syrokomla-historian. There he had experienced the charm of old documents, and, in the broad sense, of archives. In the spring of 1843, the idea to write the history of the town of Nesvizh and its castle was born. It was in Nesvizh that Syrokomla received his first commission ‘in the field of history’: at Michał Baliński’s (1794–1864) request, in the spring of 1844, he prepared the work Notatka o Nieświeżu na żądanie Wo Balińskiego, which became like an introduction to or a presentation of Syrokomla-historian. The talent of a historian, respect to a primary historical source and to a historical detail, attention to the latest historiographical research, strict requirements to the historical commentary, and the desire to present a historical fact in a broad historical-problematic context manifest themselves in other works of the Zalucha period. He wrote Dzieje literatury w Polsce od pierwiastkowych, do naszych czasów (Vilnius, 1850), translated Jean-Joseph François Poujoulat’s (1808–1880) work Histoire de la Révolution Française into Polish (Vilnius, 1851), participated in the series of historical sources Dziejopisowie krajowi (Saint Petersburg, 1854– 1858) published by Bolesław Maurycy Wolff (1826–1883).