Lietuvos istorijos institutas

Straipsnyje atskleidžiama Vilniaus jėzuitų ganytojiška veikla plačiame Katalikų Bažnyčios potridentinio atsinaujinimo kontekste. Autorius analizuoja įvairialypius vienuolių veiklos aspektus, tokius kaip pamokslininkystė, šventųjų ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos kulto puoselėjimas, studentų kongregacijų bei suaugusiesiems skirtų brolijų veiklos skatinimas ir kita. Pažymima, kad, būdami ypač kompetentingi kalbų srityje, jėzuitai teikė dvasinę globą ne tik Vilniaus gyventojams lenkams, bet ir vokiečiams bei lietuviams. Jėzuitai taip pat atliko svarbų vaidmenį reformuojant kitas vienuolijas, o jų įtaka bazilijonų vienuolijos intelektualinei ir dvasinei raidai nekelia jokių abejonių. Šv. Ignaco Lojolos ordino vienuoliai aktyvia veikla ir aukomis prisidėjo tiek prie 1655–1660 m. Maskvos okupacijos padarytos žalos, tiek ir prie 1710 m. miestą nusiaubusios maro epidemijos padarinių likvidavimo. Šių kataklizmų metu jėzuitai vykdė nesančios diecezinės dvasininkijos funkcijas. Organizuodami ganytojišką veiklą, Vilniaus jėzuitai sulaukė ne tik bajorijos ir didikų palaikymo, bet ir pasiturinčių miestiečių paramos. Atsakydamas į išsikeltus tyrimo tikslus, straipsnio autorius pažymi, kad Vilniaus jėzuitų ganytojiška veikla atitiko bendrąsias potridentinės Katalikų Bažnyčios dievotumo tendencijas. Tačiau Vilniuje veikę Jėzaus draugijos nariai išliko atviri gilias šaknis įleidusioms vietos religingumo apraiškoms ir prisidėjo stiprindami lokalinį šv. Kazimiero kultą, to meto visuomenės akivaizdžiai tapatintą su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumu.