Lietuvos istorijos institutas

Straipsnyje, remiantis 1798 m. Žemaitijos vyskupo Jono Stepono Giedraičio Rusijos imperijos justickolegijos Romos katalikų departamentui pateikto raporto duomenimis, analizuojama Žemaitijos vyskupijos parapijų būklė XVIII a. pabaigoje. Tyrimui naudojamas šaltinis saugomas Rusijos valstybiniame istorijos archyve ir iki šiol yra sulaukęs nedidelio istorikų dėmesio. Nors raporte užfiksuota informacija iš dalies sutampa su bažnyčių vizitacijose užrašytais duomenimis, tyrimui pasitelktas dokumentas nuo vizitacijos šaltinių skiriasi tuo, kad jį rengiant Bažnyčios būklės aprašymu buvo suinteresuota ne Bažnyčia, o valstybinė valdžia. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Žemaitijos vyskupijoje veikė 95 parapijos, vadovaujamos diecezijų kunigų ir 7 kunigų vienuolių. Jų veiklos lauke buvo ne vien rūpinimasis dvasiniais reikalais: daugelyje parapijų veikė mokyklos ir špitolės – varguolių prieglaudos, kurių aprūpinimas taip pat buvo parapijos dispozicijoje. 1798 m. Žemaitijos vyskupo parengto raporto analizė ne tik padeda atsakyti į klausimus dėl duomenų rinkimo formuliaro ir jo tikslingumo, bet ir pateikia Katalikų Bažnyčios būklės Žemaitijos vyskupijoje vaizdą pirmaisiais Rusijos imperijos valdymo metais.