Lietuvos istorijos institutas

Rusijos imperijos stiprėjimas XVIII a. lėmė Abiejų Tautų Respublikos bajorijos politinių ryšių, įgyvendinamų per „Šiaurės sostinę“, susiformavimą ir palaipsninį jų įsigalėjimą. Mokslinėje literatūroje plataus atgarsio sulaukusi Simono Martyno Kosakovskio (Szymon Marcin Kossakowski, 1741–1794) biografija yra akivaizdus liudijimas, kaip dalies Lenkijos ir Lietuvos didikų prorusiška orientacija, o svarbiausia – jų užmezgami asmeniniai kontaktai Sankt Peterburge tapdavo pagrindiniu spartaus kopimo karjeros laiptais bei praturtėjimo veiksniu. Daug mažiau tyrėjų dėmesio iki šiol sulaukė klausimas apie tai, kaip patys Rusijos imperijos politinio elito atstovai žvelgė į tuos Abiejų Tautų Respublikos didikus, kuriems Rusijos valstybės vardu būdavo suteikiama nuolatinė ar laikina protekcija. Naujų Rusijos imperijos diplomatinių šaltinių ir korespondencijos įvedimas į istorijos mokslo apyvartą suteikia unikalias galimybes pažvelgti į Simono Kosakovskio asmenybę bei politinę karjerą jo politinių „kuratorių“ ir partnerių Rusijos imperijoje akimis. Straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas Rusijos diplomatinės pasiuntinybės tarnautojų ir Abiejų Tautų Respublikoje dislokuotos Rusijos kariuomenės vadų vertinimams S. Kosakovskių atžvilgiu. Taip pat remiamasi pačios Rusijos imperatorės Jekaterinos II bei jos favoritų išsakytu vertinimu. Atliktas korespondencijos ir kitų šaltinių, saugomų Rusijos valstybiniame karo istorijos archyve, Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve ir Rusijos imperijos užsienio politikos archyve, tyrimas leidžia daryti išvadą, kad, nepaisydamas nepalankių charakteristikų, apie jį nuolat išsakomų daugybės ne itin gražių epitetų bei Rusijos diplomatų ir karo vadų išreiškiamo akivaizdaus nepasitikėjimo, paskutinysis Lietuvos didysis etmonas S. Kosakovskis nuosekliai siekė išlaikyti savarankiškumą savo pasirinktame prorusiškos politikos lauke ir iki pat savo žūties 1794 m. atkakliai atsisakė pripažinti, kad yra tik įrankis Rusijos vykdomos politikos rankose.