Lietuvos istorijos institutas

Augusto III valdymo laikotarpiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vyko atkaklios kovos tarp didikų grupuočių. Didikų giminės dėjo pastangas patraukti į savo pusę bajoriją ir laimėti seimelių rinkimus. Šioje kovoje nė viena iš grupuočių negalėjo užsitikrinti dominuojančios padėties, kadangi, vos pajutusios kylančią vienos didikų giminės jėgą, imdavo telktis mažiau įtakingų giminių koalicijos. Tokia taktika sudarydavo sąlygas ne tik užkirsti kelią vienos giminės dominavimui, bet ir atverdavo galimybes laimėti rinkiminėse kampanijose į Abiejų Tautų Respublikos Seimą ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąjį Tribunolą. Straipsnyje, remiantis 1746 ir 1752 metų didikų grupuočių rinkimų į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąjį Tribunolą planais bei 1752 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimo rinkiminės kampanijos dokumentacijos analize, išryškinamos konkrečios politinės grupuotės susiformavimo priežastys, jos tikslai, struktūra, veiklos strategija bei šios strategijos efektyvumas. Prieinama prie išvados, kad Augusto III valdymo laikotarpiu įsitvirtino praktika prieš kiekvienus rinkimus sudaryti konkrečiame seimelyje galimų būti išrinktų kandidatų sąrašus. Tokie sąrašai buvo sudaromi tiek deputatų rinkimams į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąjį Tribunolą, tiek ir pasiuntinių rinkimams į Abiejų Tautų Respublikos Seimą. Palaipsniui įsitvirtino visuotinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimelių kontrolės sistema.

Leonas Kazimieras Šemeta (Leon Kazimierz Szemet, Szemiott, Szemioth) buvo Valkavisko paviete įsitvirtinusios Šemetų giminės šakos atstovas. Jaunystėje persikėlė gyventi į Oršos pavietą, kuriame padarė sėkmingą karjerą. L. K. Šemetos karjerą lėmė du veiksniai: įtakingų giminaičių iš Šemetų giminės Oršos šakos parama ir įsitraukimas į vadinamųjų respublikonų judėjimą XVIII a. pradžioje. Šios priežastys sudarė galimybes Leonui Kazimierui tapti savu tarp Oršos pavieto elito narių. 1712 m. ir 1735 m. L. K. Šemeta buvo išrinktas pasiuntiniu į Seimą, tačiau žinomas to meto bajoriškoje visuomenėje tapo ne dėl dalyvavimo Abiejų Tautų Respublikos seimuose, o dėl aktyvios veiklos Oršos pavieto seimeliuose. Turėdamas pavieto bajorijos paramą jis buvo renkamas ne tik pasiuntiniu į Seimą, bet ir pavieto rotmistru, fiskalinių (iždo) ir kaptūrinių teismų maršalu, seimelių direktoriumi ir netgi kandidatu užimti Oršos žemės teismo raštininko pareigas. Būdamas tikras dėl Oršos pavieto bajorijos paramos, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais L. K. Šemeta siekė būti išrinktas kandidatu į Oršos pakamario postą. 1715–1717 m. L. K. Šemetą matome tarp Oršos pavieto bajorijos lyderių, kovojančių prieš Abiejų Tautų Respublikos valdovą ir Saksonijos kariuomenę. Kaip dauguma to meto bajorijos, L. K. Šemeta taip pat buvo priklausomas nuo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dominuojančių didikų grupuočių. Išsiskirsčius vadinamajam respublikonų judėjimui, Leonas Kazimieras tapo Sapiegų grupuotės šalininku. 1731–1732 m. jis talkino Sapiegoms jų kovoje su Radvilomis dėl Noiburgo valdų Oršos paviete. Tačiau 1733–1735 m. tarpuvaldžiu palaikė Augustą III ir tapo Radvilų šalininku. Gyvenimo saulėlydyje dėjo visas pastangas, kad savo sūnui Jonui užtikrintų politines pozicijas tarp Oršos pavieto bajorijos bei materialųjį pamatą tolesnei veiklai. Pastangos davė rezultatų – Jonas Šemeta gavo Oršos pilininko pareigybę. L. K. Šemeta yra XVIII a. pirmojo trečdalio bajoro, aktyviai dalyvavusio Oršos seimelių veikloje ir turėjusio reikšmingos įtakos šių seimelių priimamiems sprendimams, pavyzdys. Tačiau pats asmeniškai L. K. Šemeta labai retai atstovavo pavieto interesams aukščiausiu valstybiniu lygmeniu. Jį tenkino veikimas lokalinėje erdvėje ir galimybės daryti įtaką Oršos seimelio rezultatams.