Lietuvos istorijos institutas

Augusto III valdymo laikotarpiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vyko atkaklios kovos tarp didikų grupuočių. Didikų giminės dėjo pastangas patraukti į savo pusę bajoriją ir laimėti seimelių rinkimus. Šioje kovoje nė viena iš grupuočių negalėjo užsitikrinti dominuojančios padėties, kadangi, vos pajutusios kylančią vienos didikų giminės jėgą, imdavo telktis mažiau įtakingų giminių koalicijos. Tokia taktika sudarydavo sąlygas ne tik užkirsti kelią vienos giminės dominavimui, bet ir atverdavo galimybes laimėti rinkiminėse kampanijose į Abiejų Tautų Respublikos Seimą ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąjį Tribunolą. Straipsnyje, remiantis 1746 ir 1752 metų didikų grupuočių rinkimų į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąjį Tribunolą planais bei 1752 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimo rinkiminės kampanijos dokumentacijos analize, išryškinamos konkrečios politinės grupuotės susiformavimo priežastys, jos tikslai, struktūra, veiklos strategija bei šios strategijos efektyvumas. Prieinama prie išvados, kad Augusto III valdymo laikotarpiu įsitvirtino praktika prieš kiekvienus rinkimus sudaryti konkrečiame seimelyje galimų būti išrinktų kandidatų sąrašus. Tokie sąrašai buvo sudaromi tiek deputatų rinkimams į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąjį Tribunolą, tiek ir pasiuntinių rinkimams į Abiejų Tautų Respublikos Seimą. Palaipsniui įsitvirtino visuotinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimelių kontrolės sistema.

Straipsnyje analizuojami Trečiajame Lietuvos Statute pateikti teismo rengiamų ir išduodamų dokumentų įvardijimai, jų samprata, taikymo sritis ir vieta teismo procedūrose. Taip pat siekiama atskleisti šių dokumentų ir jų pavadinimų kaitą vėlesniais amžiais (iki XVIII a. pabaigos) naudojantis Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pavyzdžiu. Tyrimas atskleidžia, jog tuo pačiu terminu šaltiniuose pavadintas dokumentas įvairiu laiku reiškė skirtingus dalykus arba turėjo kelias prasmes tuo pat metu. XVII–XVIII a. Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo teisminėje praktikoje vartota tik dalis Trečiajame Lietuvos Statute minimų terminų, o kai kuriuos bėgant laikui išstūmė kiti. XVIII a. pradėta vartoti daugybė naujų polonizuotų lotyniškos kilmės terminų. Tai siejama su Abiejų Tautų Respublikoje vykusiais unifikaciniais procesais, kurie turėjo įtakos pokyčiams teismo procedūroje.