Lietuvos istorijos institutas

This article examines the alleged plan of Lithuanian Grand Hetman Ludwik Pociej (1664–1730) to remove the King of Poland and the Grand Duke of Lithuania Augustus II (1697–1733) from the throne and the appearance of the only evidence of this plan – instructions, stored in the Saxon State Archives. Until now historiographers believed that L. Pociej sent voivode of Trakai K. Ogiński to the Russian Tsar Peter I (1682–1725) with a proposal for dethronement, claiming that the King of Poland was secretly negotiating with anti-Russian forces and planning to carry out a coup of absolutism in the Republic. Peter I allegedly agreed to support the Lithuanian aspiration by promising 15 thousand Russian soldiers. However, the instruction is most likely a forgery. Such a conclusion can be drawn from the fact that the timing of the K. Ogiński's trip and the timing of the emergence of the instruction do not coincide. K. Ogiński was sent to St. Petersburg by L. Pociej, or travelled on his own initiative, in December of 1713, yet this alleged instruction the Saxon diplomats showed to the Russian diplomat only in the August of 1714, i.e. nine months later. Novoselsky, mentioned in this instruction, did not actually go to Russia with K. Ogiński, later solving some other problems, the purpose of his mission was actually to meet not with Peter I, but with Alexander Menshikov. Peter I could hardly satisfy the Lithuanian request for help because the dethronement of Augustus II in no way benefited him. A much more realistic scenario is that L. Pociej, through the mediation of K. Ogiński, appealed to the tsar to reserve the office of the Great Lithuanian Hetman for him and asked the tsar whether he supported the deployment of the Saxon army in the Republic. Perhaps a complaint could have been made that Augustus II was preparing for a coup of absolute monarchy. Who could have falsified this document? Most likely option is that the document could have been forged by L. Pociej's political opponents, of whom there were two at the time: Lithuanian Field Hetman, marshal of the Sandomierz Confederation Stanisław Denhoff and elder of Babruysk Jan Kazimierz Sapieha. It cannot be ruled out that the forgery may have been initiated by Augustus II himself.

Jono III Sobieskio valdymo laikotarpiu Sapiegos įgijo reikšmingą įtaką Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Istoriografijoje netgi akcentuojama šios giminės hegemonija. Jono III Sobieskio pastangos sutelkti opoziciją Sapiegoms rezultatų davė tik po valdovo mirties, kada vidutinės bajorijos atstovai, diskretiškai remiami Sapiegų įtaką palaužti siekiančių didikų, iškėlė teisių sulyginimo (vadinamosios koekvacijos) programą ir siekė šią programą įgyvendinti. Būtent šios bajorijos grupuotės pasisakė už Vetinų dinastijos atstovo išrinkimą į Abiejų Tautų Respublikos sostą, tikėdamosi, kad tai pakeis vidaus situaciją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Ir jos nesuklydo: Sapiegų pozicijos susilpnėjo. Iš naujojo Abiejų Tautų Respublikos valdovo Augusto II buvo tikimasi paramos vadinamųjų respublikonų grupuotei, tačiau Augustas II, oficialiai siekdamas išlaikyti jėgų pusiausvyrą Lietuvoje, mėgino demonstruoti palankumą Sapiegoms. Vis dėlto pusiausvyros išlaikyti nepavyko. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje prasidėjo ginkluota kova prieš Sapiegas. Vidaus kovos rezultatas buvo tas, kad, kilus Didžiajam Šiaurės karui, Sapiegos stojo į Švedijos karaliaus Karolio XII pusę. Respublikonai paramos tikėjosi ne tik iš sunkioje situacijoje atsidūrusio Augusto II, bet ir užmezgė ryšius su Rusijos caru Petru I. Švedijos karaliaus pralaimėjimo akivaizdoje Sapiegos buvo priversti ieškoti susitaikymo su Augustu II kelių ir būdų. Svarbi šios giminės pastangų susigrąžinti Abiejų Tautų Respublikos valdovo malonę dalis buvo dokumento, iš Sapiegų giminės pozicijų nušviečiančio įvykius Lietuvoje ir aiškinančio jų nelojalų elgesį, paskelbimas.

Leonas Kazimieras Šemeta (Leon Kazimierz Szemet, Szemiott, Szemioth) buvo Valkavisko paviete įsitvirtinusios Šemetų giminės šakos atstovas. Jaunystėje persikėlė gyventi į Oršos pavietą, kuriame padarė sėkmingą karjerą. L. K. Šemetos karjerą lėmė du veiksniai: įtakingų giminaičių iš Šemetų giminės Oršos šakos parama ir įsitraukimas į vadinamųjų respublikonų judėjimą XVIII a. pradžioje. Šios priežastys sudarė galimybes Leonui Kazimierui tapti savu tarp Oršos pavieto elito narių. 1712 m. ir 1735 m. L. K. Šemeta buvo išrinktas pasiuntiniu į Seimą, tačiau žinomas to meto bajoriškoje visuomenėje tapo ne dėl dalyvavimo Abiejų Tautų Respublikos seimuose, o dėl aktyvios veiklos Oršos pavieto seimeliuose. Turėdamas pavieto bajorijos paramą jis buvo renkamas ne tik pasiuntiniu į Seimą, bet ir pavieto rotmistru, fiskalinių (iždo) ir kaptūrinių teismų maršalu, seimelių direktoriumi ir netgi kandidatu užimti Oršos žemės teismo raštininko pareigas. Būdamas tikras dėl Oršos pavieto bajorijos paramos, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais L. K. Šemeta siekė būti išrinktas kandidatu į Oršos pakamario postą. 1715–1717 m. L. K. Šemetą matome tarp Oršos pavieto bajorijos lyderių, kovojančių prieš Abiejų Tautų Respublikos valdovą ir Saksonijos kariuomenę. Kaip dauguma to meto bajorijos, L. K. Šemeta taip pat buvo priklausomas nuo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dominuojančių didikų grupuočių. Išsiskirsčius vadinamajam respublikonų judėjimui, Leonas Kazimieras tapo Sapiegų grupuotės šalininku. 1731–1732 m. jis talkino Sapiegoms jų kovoje su Radvilomis dėl Noiburgo valdų Oršos paviete. Tačiau 1733–1735 m. tarpuvaldžiu palaikė Augustą III ir tapo Radvilų šalininku. Gyvenimo saulėlydyje dėjo visas pastangas, kad savo sūnui Jonui užtikrintų politines pozicijas tarp Oršos pavieto bajorijos bei materialųjį pamatą tolesnei veiklai. Pastangos davė rezultatų – Jonas Šemeta gavo Oršos pilininko pareigybę. L. K. Šemeta yra XVIII a. pirmojo trečdalio bajoro, aktyviai dalyvavusio Oršos seimelių veikloje ir turėjusio reikšmingos įtakos šių seimelių priimamiems sprendimams, pavyzdys. Tačiau pats asmeniškai L. K. Šemeta labai retai atstovavo pavieto interesams aukščiausiu valstybiniu lygmeniu. Jį tenkino veikimas lokalinėje erdvėje ir galimybės daryti įtaką Oršos seimelio rezultatams.

Straipsnyje aptariamas Stanislovo Leščinskio, su Švedijos pagalba 1704 m. išrinkto Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Respublikos valdovu, apsilankymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1708 metais. Išsamiai nušviečiamas karaliaus vizitas Lietuvos sostinėje Vilniuje. Analizuojamos Stanislovo Leščinskio pastangos sustiprinti savo įtaką Lietuvoje, nesėkmingi bandymai sukurti atsvarą didelį Švedijos karaliaus Karolio XII pasitikėjimą turėjusiems Sapiegoms, remiantis kunigaikščiais Višnioveckiais. Konstatuojama, kad karaliui Stanislovui per jo susitikimus su Karoliu XII nepavyko įtikinti Švedijos karaliaus paremti Leščinskio puoselėtų „Respublikos nuraminimo“ koncepcijų. Remiantis Lietuvos ir Lenkijos valdovo sekretorių korespondencija, parodomas jo aplinkos požiūris į švedus.