Lietuvos istorijos institutas

Šiame straipsnyje nagrinėjama Šveicarijos lietuvių veikla nuo 1915 m. vasaros iki 1916 m. pavasario, kai Juozas Gabrys, Vladas Daumantas, Juozas Purickis ir Antanas Steponaitis organizavo pagalbą karo pabėgėliams bei siekė sukurti visus lietuvių emigracijos centrus vienijančią organizaciją – Aukščiausiąją Lietuvių Tautos Tarybą (toliau ‒ ALTT). Vykstant organizacijų kūrimo darbui, J. Gabrys ir jo kolegos Vokietijos imperijos atstovams Šveicarijoje teikė pasiūlymus ir projektus, kokia turėtų būti būsima moderni Lietuvos valstybė, kurią buvo tikimasi

Šiame straipsnyje analizuojamos dvi lietuvių konferencijos Šveicarijoje, surengtos 1916 m. birželį‒liepą, bei po jų išleisti dokumentai. Tai buvo svarbus etapas lietuvių politinėje komunikacijoje – tarptautinėje erdvėje tikėtasi sulaukti lietuvių teisių kurti nepriklausomą valstybę palaikymo. Konferencijos Lozanoje taip pat buvo galimybė susitikti atstovams iš įvairių emigracijos centrų ir Lietuvos, proga pasidalinti Lietuvos valstybingumo atkūrimo projektais. Kilus idėjai suvienyti politinį lietuvių veikimą užsienyje, Lietuvių tautos taryba Šveicarijoje buvo pertvarkyta į Aukščiausiąją lietuvių tautos tarybą, kurią turėjo sudaryti visų kraštų atstovai. Po šių konferencijų taip pat buvo priimtas Lietuvos atkūrimo memorandumas, kuriame Lietuva numatyta kaip Vokietijos imperijai artima monarchija.