Lietuvos istorijos institutas

1803–1832 m. laikotarpiu veikusi Vilniaus švietimo apygarda apėmė 8 gubernijas: Vilniaus, Gardino, Minsko, Vitebsko, Mogiliavo, Podolės, Voluinės ir Kijevo, t. y. beveik visą buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją ir dalį Lenkijos Karalystei priklausiusių pietrytinių vaivadijų. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomi Vilniaus švietimo apygardos dokumentai yra viena iš svarbiausių šaltinių bazių šios institucijos moksliniams tyrimams atlikti. Tai Rankraščių skyriaus fondo Nr. 2 dokumentai, apimantys vadinamąjį kunigaikščių Čartoriskių depozitą (Senasis Vilniaus universitetas. Vilniaus švietimo apygardos globėjo kanceliarija, F2 DC) bei Adomo Čartoriskio kuratoriumo šaltinius (F2 KC). Švietimo institucijų veiklą Vilniaus švietimo apygardos teritorijose liudijančios dokumentų visumos analizė atveria unikalias galimybes nustatyti Tautinės edukacinės komisijos mokyklose savo veiklą pradėjusių mokytojų, kurie ir po 1803 m. liko dirbti švietimo srityje, karjeras. Mokytojų profesinės grupės veiklai tirti svarbiausios yra trys dokumentų grupės. Daugiausia biografinių duomenų teikia vadinamieji „tarnybiniai lapai“, atspindintys mokytojų darbo vietas ir užimamas pareigas. Kiek mažiau informatyvūs yra Vilniaus švietimo apygardos mokyklų vizitacijų protokolai. Trečią šaltinių grupę sudaro kunigaikščių Čartoriskių depozite saugomi vadinamieji „Polinskio dokumentai“ (Teka Polińskiego), kuriuose taip pat galima rasti informacijos apie pedagogus ir jų veiklą. Visi šie šaltiniai papildo duomenis apie Vilniaus švietimo apygardos mokytojus nauja biografinio pobūdžio informacija, tokia kaip gimimo ir mirties datos, išsilavinimas, kilmė, šeiminė padėtis, darbo vieta, pedagoginės karjeros trukmė ir pan. Mokytojų kaip profesinės grupės tyrimams taip pat unikalios reikšmės turi dokumentai, teikiantys informacijos apie mokytojų išsilavinimą, jų darbo stažą, darbinius santykius bei konkretaus mokytojo veiklos įvertinimą, kurį pateikdavo mokyklos vadovybė. Faktas, kad didžioji dalis įvairiose vietovėse XVIII a. paskutiniaisiais metais dirbusių mokytojų po Abiejų Tautų Respublikos sunaikinimo išsaugojo savo ankstesniąsias darbo vietas, leidžia daryti prielaidą apie šių pedagogų kvalifikaciją ir kompetenciją. Šaltiniai taip pat leidžia giliau pažinti, kokį vaidmenį mokytojų bendrija atliko Rusijos okupuotose Abiejų Tautų Respublikos teritorijose pirmaisiais nelaisvės metais, ugdydama mokinius bei rodydama pavyzdį jaunesniesiems kolegoms.

Straipsnyje aptariamas piešimo mokymas XIX a. antroje pusėje Rusijos imperijos ir į jos sudėtį įėjusios Lietuvos mokyklose. Į tyrimo objektą žvelgiama ne tik kaip į specifinę estetinio lavinimo problemą, bet ir kaip į sociokultūrinį fenomeną, amžininkų įsitikinimu, turėjusį atlikti svarbų vaidmenį pedagogikos modernizavimo, visuomenės ugdymo, amatų ir pramonės plėtros procesuose. Išryškinamas su piešimo mokymu sietų socialinių projektų utopiškumas, jų principinis neįgyvendinamumas ekonomiškai atsilikusioje biurokratinėje-policinėje valstybėje.