Profesinis orientavimas sovietinėje santvarkoje buvo laikomas viena iš prioritetinių institucinio švietimo sferų. Industrializacija ir technikos modernizacija diktavo ir nuolat formavo darbinės ir profesinės sampratos pokyčius instituciniuose švietimo organuose, o viešajame diskurse skatino propaguoti sovietinei ekonomikai palankias ir būtinas specialybes. Vis dėlto pedagogų bandymai nukreipti mokinius į vienas ar kitas mokymo įstaigas realybėje dažnai neatliepdavo pačių moksleivių ir jų tėvų lūkesčių, o ir pasirinkimo motyvai dažniausiai būdavo priešingi „socializmo statybų“ šūkiams. Siekiant atskleisti reiškinio nevienalytiškumą, tekste analizuojamas profesinio orientavimo sisteminis, idėjinis ir praktinis įgyvendinimas sovietmečio Lietuvos edukacinėje erdvėje. Analizuojamas politechninio mokymo sistemos kūrimasis sovietinėje
Lietuvoje 1958–1984 m., tiriama, kokią įtaką pedagoginės teorijos modernizacija turėjo profesinio orientavimo fenomeno formavimuisi ir išpopuliarėjimui aptariamu laikotarpiu. Empirinis tyrimas pasitelkiamas analizuojant realias vaikų darbinio auklėjimo ir profesijų pa(si)rinkimo praktikas edukacinėje kaimo ir miesto aplinkoje.