Straipsnis skirtas istoriografijoje dažnai nutylimų vadinamųjų „senųjų“ arba valdovo muitų tvarkymui ir rinkimo organizavimui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII a. antrajame dešimtmetyje. Tai buvo vienas iš nedaugelio greitų grynųjų pinigų šaltinių senojoje Lietuvos valstybėje, todėl šių muitų administravimą išlaikyti savo rankose norėjo tiek valdovo dvaras, tiek Lietuvos iždininkas. Pareigūnai taip pat intensyviai varžėsi dėl galimybės išsinuomoti muitų tvarkymą.