2009 m. dešimtys tūkstančių Makedonijos piliečių išėjo į sostinės Skopjė gatves protestuoti prieš autoritarinį ministro pirmininko Nikola Gruevskio režimą. Jaunų kaukėtų aktyvistų veiksmai, mėtant į Gruevskio režimo simbolius nutaikytas dažų granatas, rūpėjo vos keletui, jei apskritai rūpėjo, mano tyrime dalyvavusių statybininkų. Kodėl darbininkai neįsitraukė į vis daugiau žmonių angažavusius protestus? Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip kasdienė darbo patirtis ir išnaudojimas Makedonijos statybų aikštelėse suformavo naują darbininkų klasės identitetą, pasirinkusį „normalumą“ (angl. normality) ir atmetusį protestavimą kaip politinių permainų galimybę.