Lietuvos istorijos institutas

Nuo XIX a. pabaigos laisvalaikis dėl savo svarbos modernėjančiai visuomenei tapo viešai diskutuojama tema. Straipsnyje aptariamos dvi pagrindinės dėl laisvalaikio klausimo susikirtusios pozicijos. Pirmajai priskirtini darbininkų teisių gynėjų argumentai, laisvalaikį pristatantys kaip geresnio gyvenimo sąlygą. Toks požiūris suvoktas kaip viena priemonių, darbininkiją susaistančių su likusia modernėjančia visuomene. Antra vertus, dauguma XIX a. pab. – XX a. pr. darbininkų pasirinktų laisvalaikio praktikų kėlė nemažai aistrų, ypač tarp kito ryškaus miestiečių sluoksnio – buržuazijos – atstovų. Intelektualų pozicija laisvalaikio klausimu buvo platesnė ir konkretesnė: „teisingas“ laisvalaikis buvo neatsiejamas nuo tvarkos, efektyvaus viešo ir privataus gyvenimo organizavimo, lavinimosi ir švietimo. Šiuo atveju laisvalaikis suvoktas kaip dalies visuomenės reformavimo bei tautinio konsolidavimo priemonė.

Straipsnyje siekiama atskleisti kaimyniškų ryšių raišką remiantis trijose vietovėse gyvenančių žmonių patirtimi. Atvejo analizė paremta 2017– 2018 m. atliktu etnografiniu lauko tyrimu Kernavės miestelyje (Širvintų r.), Marijampolio kaime ir Nemėžio gyvenvietėje (abu Vilniaus r.). Siekiant šio tikslo keliami uždaviniai: atkleisti, kaip tirtų vietovių žmonės apibūdina kaimynystę, atsakyti į klausimus, ar yra diferencijuojamas požiūris į atskirus kaimynus, kokios savitarpio pagalbos formos sieja kaimynus, ar ir kaip konstruojamas bendras kaimynų kasdienis ir šventinis bendravimas ir kokį poveikį kintantiems kaimynų ryšiams turi kintanti gyvenamoji vieta.