Straipsnyje nagrinėjamas ryškus laikotarpio, kai 1918 m. buvo paskelbtas Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės aktas, epizodas – kiek daugiau nei po mėnesio Vokietija pripažino Lietuvos valstybingumą. Nors šis įvykis neabejotinai buvo reikšmingas nepriklausomos valstybės sukūrimui ir įtvirtinimui, dėl įvairiausių aplinkybių jis ligi šiol nesulaukė deramo aptarimo ir įvertinimo lietuviškoje istoriografijoje. Ilgą laiką pagrindinė kliūtis tyrimui buvo ribota prieinamų šaltinių bazė. Padidėjus vokiškosios archyvinės medžiagos prieinamumui, atsiradus naujiems fundamentaliems užsienio autorių tyrimams, susijusiems su Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu Lietuvoje, atsirado galimybė ir atitinkamiems lietuviškiems tyrinėjimams.
Susidomėjimas piligrimyste Šv. Jokūbo keliu nuosekliai auga. Kai kurie piligrimai savo piligriminę kelionę kartoja ne vieną kartą. Kyla klausimas, kokios piligrimystėje glūdinčios vertės ir motyvai skatina šiuolaikinį Vakarų visuomenės gyventoją keliauti į daug išteklių, pavyzdžiui, laiko, pinigų, ištvermės, reikalingą kelionę. Šio darbo tikslas – etnografiškai ištirti šių laikų piligrimo, keliaujančio Šiauriniu Šv. Jokūbo piligrimų maršrutu, motyvus ir kelionės patirtis. Darbe aprašomos kelionės metu išgyvenamos patirtys, maršruto specifika, analizuojama, kaip piligrimai konstruoja santykį su kitais piligrimais, taip pat su platesniąja viso kelio piligrimų bendruomene, ir kiek šis ryšys yra svarbus sudėtingoje piligriminėje kelionėje.