Lietuvos istorijos institutas

Straipsnyje analizuojama, kokia Romos katalikų dvasininkų tarnybos prasižengimų samprata funkcionavo pasaulietinės valdžios sferoje vadinamajame Šiaurės vakarų krašte (jam priklausiusiose Vilniaus ir Žemaičių (Telšių) vyskupijose) dešimtmečiais po 1863–1864 m. sukilimo ir iki XX a. pradžios. Nagrinėjama katalikų dvasininkų luomo teisinė situacija ir bausmių dvasininkams skyrimo praktika, besiformavusi po 1863–1864 m. sukilimo. Detaliau aptariant bausmes dvasininkams už tarnybos prasižengimus siekiama parodyti ne tik pasaulietinės valdžios požiūrį į dvasininkų luomą, bet ir dvasininkų socialinę laikyseną anuometinėje visuomenėje, požiūrį į savo luomo pareigas.

The article is dedicated to the research of the private correspondence of inhabitants of local voivodeships in the Grand Duchy of Lithuania in the period between the end of 1794 and the first three quarters of 1795. The aim of the article is to see the reactions of state or powiat officers, regular nobles, bishops, lower ranking clerics and friars, university professors and military officers towards changes the that were eliminating the statehood and to reveal general tendencies of the letters. The letters that mention political changes in the Grand Duchy of Lithuania at the end of the year 1794 to the first three quarters of 1795 are not many – 24 pieces. Most of the letters were written from rural areas, provincial towns and boroughs, 5 letters are from Vilnius and 3 from Grodno. Sometimes the letters mention the Supreme Board of the Land, the Russian imperial institution, which then had taken over the governance. In very seldom cases the fact of swearing oath to the Empire is mentioned. The topic of loyalty to the new government is also rare, mostly when talking about communication with the newly formed administration or officers of the foreign army. The letter that stands out is the one by Feliks Warzyński, the flagbearer of Samogitia and elder of Tirkšliai, the text of which is addressing the breaking of the law during a dietine. The most common topic of private correspondence is the factor of the Russian Imperial army. The authors that wrote on these topics mention taxes, supplying of food and feed, lootings, and the options of protecting their possessions. The letters mention pursuit of favour from the top military leadership and commanders of units. This was a pragmatic, situation based pursuit. The reverberations of the 1794 uprising of T. Kościuszko are not ample in the private correspondence. Residents of the Grand Duchy of Lithuania complained and pleaded, for themselves or their relatives, regarding their status of prisoners, also property and food taken by the military in the course of the uprising. The style of most letters is sufficiently calm and business-like, although sometimes bursting with sadness, hopelessness and uncertainty. Sometimes they tell of the very situation of this deep crisis, mentioning the devastation of the land, hunger and difficulty in communicating.

Straipsnyje analizuojamas Abiejų Tautų Respublikos diplomatijos funkcionavimas santykiuose su Rusija 1711–1763 m. Pradinė chronologinė riba susijusi su Marcijono Dominyko Valavičiaus (Marcjan Dominik Wołłowicz) pasiuntinybe pas Petrą I, užbaigusia XVIII a. pradžios Lietuvos separatistinio diplomatinio veikimo laikotarpį. Atsižvelgiant į didesnį Lietuvos suinteresuotumą santykiais su Rusija, buvo sugrąžinti Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bendros užsienio politikos vykdymo principai. Šių principų įgyvendinimo išraiška buvo Lietuvos kanceliarijoje rengiamos instrukcijos ir kiti pasiuntinybių dokumentai, didesnis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės finansinis indėlis aptarnaujant diplomatinius santykius su Rusija, taip pat tradicinis lietuvio, kaip privalomo kiekvienos misijos nario, dalyvavimas. Nuo 1711 m. iki 1763 m. buvo stengiamasi šių principų laikytis, nors pasitaikė išimčių, kaip kad išskirtinai lenkiškos Jakubo Dunino misijos atveju. Bendros užsienio politikos principo patvirtinimas yra straipsnyje plačiai aptariamos 1740 m. ir 1743–1744 m. Lietuvos stovyklininko Ignoto Oginskio pasiuntinybės. Nors vykdytos Lietuvos didiko, kuriam asistavo Karūnos atstovas, šios pasiuntinybės sprendė bendrus Respublikos reikalus. 1740 m. I. Oginskis siekė gauti kompensacijas už nuostolius, Abiejų Tautų Respublikos patirtus Rusijos kariuomenei 1738–1739 m. žygiuojant per pietrytines Respublikos vaivadijas, bei užkirti kelią panašiai praktikai ateityje. Po trejų metų vykusioje pasiuntinybėje taip pat rūpinosi gauti kompensacijas už nuostolius, Respublikos patirtus nuo caro kariuomenės Rusijos–Turkijos karo kampanijų metu, tačiau tuo metu į pirmąjį planą iškilo kiti klausimai: Kuršo kunigaikštystės sosto reikalai, susiję su Ernesto Jano Birono turėtų titulų ir pareigybių netekimu; 1740 m. įvykdytos Rusijos ir Osmanų imperijos sienos delimitacijos metu iš Respublikos atplėštų teritorijų sugrąžinimo klausimas bei Podolėje 1739 m. paliktos rusų amunicijos ir artilerijos įrenginių, neigiamai veikusių Respublikos santykius su Turkija, išgabenimo sunkumai. Šias problemas papildė Katalikų Bažnyčios padėties Rusijoje (konkrečiai – Rygoje) klausimai ir stačiatikių padėtis Respublikoje. Kiekybiniu aspektu dominavo ginčai dėl teritorijų ir jose gyvenančių žmonių. Per šias dvi ilgalaikes diplomatines pasiuntinybes, kurios 1740 m. truko 5 mėnesius, o 1743–1744 m. – daugiau nei 10 mėnesių, I. Oginskis, remiamas gerus ryšius Sankt Peterburgo dvare turėjusios savo žmonos Elenos Oginskytės- Oginskienės, nedaug tepasiekė. Rusijos nuolaidos ginčytinais klausimais buvo labai mažos, apsiribota tik abipusiu draugiškumu. Sėkmė lydėjo tik reikalavimą išvežti rusų amuniciją iš Podolės. I. Oginskio pasiuntinybė taip pat užvilkino Rusijos pastangas išrinkti naują Kuršo kunigaikštį ir nepasidavė spaudimui pripažinti Rusijos valdovams imperatoriaus titulą. Dvi I. Oginskio pasiuntinybės rodo Karūnos ir Lietuvos bendros diplomatinės praktikos santykiuose su Rusija suaktyvėjimą. Antrojoje Augusto II valdymo pusėje bei valdant Augustui III organizuotose diplomatinėse misijose svarbiausią vaidmenį atliko lietuviai, atstovaudami visos Abiejų Tautų Respublikos reikalams ir oficialiuose pasisakymuose vengdami iškelti partikuliarinius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesus. Tačiau vien savo buvimu pabrėždavo akivaizdų Respublikos padalijimą į dvi tautas, kuo pasinaudojo rusų diplomatija, veikdama pačioje Respublikoje. I. Oginskis nebuvo paskutinis lietuvis ar su Respublika susijęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnas, atstovavęs Abiejų Tautų Respublikai Rusijoje. Septynerių metų karo laikotarpiu diplomatiniai Respublikos ir Rusijos santykiai suintensyvėjo. Paskutinysis pasiuntinys Rusijoje, nominaliai susijęs su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, buvo Livonijos pakamaris Jonas Jurgis Borchas (Jan Jędrzej Borch).

Kaip lietuvių patriarchas Jonas Basanavičius budino tautą moksliniais tyrimais? Ši idėja kaip judėjimas ir mokslo plėtra įsilieja į nacionalizmo problematiką Rusijos imperijos ir Europos mokslo istorijoje. Siekiu atskleisti J. Basanavičiaus antropologijos, etnologijos, etnografijos darbus, idėjas, programas tirti lietuvių tautą 1879–1927 m. Nagrinėjama hipotezė, jog J. Basanavičiaus teorinei tautos tyrimų sampratai įtakos galėjo turėti vokiečių etnologija. Dėmesį sutelkiu į šiuos klausimus: 1) mokslo draugijos projektai ,,Lietuviškoje Ceitungoje’’, ,,Aušroje”, ,,Varpe” ir plačiau; 2) fizinės antropologijos tyrimai; 3) etnologijos ir etnografijos darbai; 4) senienų kolekcionavimas; 5) ,,etnographiška” draugystė; 6) tautos tyrimų programa; 7) lietuvių tautos tyrimai.