Lietuvos istorijos institutas

Imperatoriaus Nikolajaus II paskelbtas 1905 m. spalio 17 d. manifestas iš esmės pakeitė Rusijos imperijos valdymo sistemą. Pagrindinis rezultatas, paskelbus šį dokumentą, buvo renkamos Valstybinės dūmos institucijos įkūrimas, politinių partijų ir apskritai visuomeninės politinės veiklos legalizavimas. Šalia to įvyko ir iki to meto uždraustų tautinių bei religinių judėjimų emancipacija. Todėl imperinė valdžia nutraukė iki 1905 m. vykdytą rusų, rusiškumo ir stačiatikybės protegavimą. Šie pokyčiai ypač pasijuto tose imperijos vietose, kur rusai sudarė tautinę mažumą. Šiaurės vakarų gubernijos atsidūrė naujos tautinės ir religinės kovos sūkuryje, todėl Vilniaus rusų bendruomenė buvo priversta organizuotis, kurti savas politines ir visuomenines organizacijas, ginti ir bandyti susigrąžinti buvusias privilegijas bei dalyvauti naujame imperijos politiniame gyvenime. Vienos stipriausių 1905–1915 m. veikusių Vilniaus rusų politinių jėgų buvo nuosaikūs dešinieji, pirmiausia sietini su partijų „Spalio 17-osios sąjunga“ bei „Visos Rusijos nacionaline sąjunga“ Vilniaus skyriais. Visgi dėl gilių ideologinių ir asmeninių konfliktų tiek šios grupės viduje, tiek pačioje Vilniaus rusų bendruomenėje nuosaikus dešinysis sparnas nesugebėjo išsilaikyti kaip stabili politinė ir visuomeninė jėga ir nunyko dar iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios.

Straipsnyje nagrinėjama, kokią vietą Davainio-Silvestraičio etnologiniai tyrimai ir darbai užima XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių modernios tautos