Remiantis etnografine bei istorine medžiaga, straipsnyje nagrinėjamos santuokos apeigos sovietų Lietuvoje. Argumentuojama, jog šie socialiai reikšmingi ritualai, žymintys gyvenimo tarpsnio kaitą, buvo autoritarinės valstybės strategiškai mobilizuoti ideologinei propagandai bei jos galios ir teisėtumo (legitimumo) stiprinimui. Partijai siekiant platesnio dominavimo, santuokos apeigos buvo kryptingai „valstybinamos“ pasitelkus sekuliarizacijos, ideologiškai neutralizuoto „liaudinimo“ bei estetinės pertvarkos taktikas. „Valstybinimas“ aptariamas kaip daugiaprasmis procesas, pajungtas apeigų dalyvių laikui ir erdvei (chronotopams) nusavinti ir kontroliuoti. Taip pat analizuojami dalyvių rezistenciniai atoveiksmiai, nukreipti prieš sovietinės valstybės hegemoniją.