Lietuvos istorijos institutas

This article analyses the memoirs of Germany’s and Russia’s military and political figures Rüdiger Gustav Adolf von der Goltz, Pavel Bermondt, Gustav Noske and August Winnig, which are first of all analysed as a source for researching the genesis of modern statehood in the Baltic States. All the above authors of these memoirs admit and testify that they did not approve of nor support the emergence of the Baltic States’ statehood. Only Winning, as Germany’s representative for those states, formally gave his recognition when forced to do so by international circumstances, mostly under duress from the Entente countries, while Bermondt, factually supported by R. von der Goltz, tried to compromise the statehood of the Balts using military measures that the minister of war Noske and the entire German government did not even try to contain, whereas the Entente countries were incapable of doing so. Thus, international circumstances after World War I not only created the conditions for the emergence of the Baltic States’ statehood but also acted as obstacles for this statehood to exist, as the imperial aspirations of Germany, as well as Russia, remained vibrant and were still effective in the Baltic Sea region.

Straipsnyje lyginamos Estijos, Lietuvos ir Latvijos 1920 m. pasirašytos taikos sutartys su Sovietų Rusija, aiškinamasi, ar baltiečiai nesiekė derėtis dėl taikos dar anksčiau, nei siūlė bolševikai, kodėl Baltijos šalys nesitarė derėtis kolektyviai, ir tai darė kiekviena atskirai. Tiriama, kokie buvo Estijos prioritetai ir su kokiais sunkumais ji susidūrė, pradėjusi derybas anksčiausiai, kodėl ji pagal sutartį gavo penkiskart daugiau pinigų nei Lietuva ir galėjo lengviau atgauti į Rusiją išvežtas kultūros vertybes nei abi pietinės kaimynės. Nagrinėjama, kodėl lietuviškoje taikos sutartyje nėra žodžio taika, bet yra 2 str. slaptas priedas, kodėl nė viena Baltijos šalis nesugebėjo į sutartis įtraukti nei istorinių argumentų, nei nuorodos į jų Nepriklausomybės paskelbimo aktus.