Lietuvos istorijos institutas

Straipsnyje trumpai apžvelgiamos vokiečių masonų karinės ložės, aptariamos jų ištakos, raida bei šios humanistinius principus puoselėjusios brolijos požiūris į karą. Konkrečiau analizuojamos dvi 1916–1918 m. šiandieninės Lietuvos teritorijoje veikusios karinės ložės „Vokiečių sargyba prie Nemuno“ (Deutsche Wacht an der Memel) ir „Vilnius liepsnojančiam kalavijui“ (Wilna zum Flammenden Schwert). Tyrimo tikslas – pateikti šiek tiek daugiau informacijos apie šias labai menkai žinomas masonų ordino šakas bei joms priklausiusius narius.

Straipsnyje nagrinėjamas 1906–1914 m. Vilniuje veikęs politinio rusiško radikalaus monarchizmo sparnas, kurį sudarė imperinių partijų „Rusų tautos sąjungos“, „Visos Rusijos Dubrovino vardo rusų tautos sąjungos“ ir „Arkangelo Mykolo vardo rusų tautinės sąjungos“ vietiniai skyriai. Trumpai apžvelgiamas skyrių atsiradimas, raida ir veikla, identifikuojami nariai ir jų migracija per ideologiškai artimas organizacijas. Tyrimas atskleidė, kad pagrindiniai radikalaus monarchizmo rėmėjai Vilniuje buvo pavieniai politiškai angažuoti stačiatikių dvasininkai, sentikių verslininkai, valstybinių ir privačių mokyklų mokytojai, tarnautojai, geležinkelių darbininkai ir kt. Radikalūs monarchistai ne tik dalyvavo miesto politiniame gyvenime, jie ypač aktyviai stengėsi vystyti ekonominę veiklą, steigė darbininkų arteles, apsiėmė vykdyti didžiulius trikotažo gaminių siuvimo vietinio garnizono kariams užsakymus ir įsteigė arbatinę bei skaityklą, kur jautėsi jų ideologijos dvasia. Po 1912 m. rinkimų į Ketvirtąją dūmą šios srovės atstovai beveik visiškai nutraukė aktyvesnę politinę veiklą ir kartu su Vilniuje veikusiomis konservatyviomis visuomeninėmis ir religinėmis organizacijomis daugiausia užsiėmė savo ideologijos sklaida bei ekonomine veikla.

Imperatoriaus Nikolajaus II paskelbtas 1905 m. spalio 17 d. manifestas iš esmės pakeitė Rusijos imperijos valdymo sistemą. Pagrindinis rezultatas, paskelbus šį dokumentą, buvo renkamos Valstybinės dūmos institucijos įkūrimas, politinių partijų ir apskritai visuomeninės politinės veiklos legalizavimas. Šalia to įvyko ir iki to meto uždraustų tautinių bei religinių judėjimų emancipacija. Todėl imperinė valdžia nutraukė iki 1905 m. vykdytą rusų, rusiškumo ir stačiatikybės protegavimą. Šie pokyčiai ypač pasijuto tose imperijos vietose, kur rusai sudarė tautinę mažumą. Šiaurės vakarų gubernijos atsidūrė naujos tautinės ir religinės kovos sūkuryje, todėl Vilniaus rusų bendruomenė buvo priversta organizuotis, kurti savas politines ir visuomenines organizacijas, ginti ir bandyti susigrąžinti buvusias privilegijas bei dalyvauti naujame imperijos politiniame gyvenime. Vienos stipriausių 1905–1915 m. veikusių Vilniaus rusų politinių jėgų buvo nuosaikūs dešinieji, pirmiausia sietini su partijų „Spalio 17-osios sąjunga“ bei „Visos Rusijos nacionaline sąjunga“ Vilniaus skyriais. Visgi dėl gilių ideologinių ir asmeninių konfliktų tiek šios grupės viduje, tiek pačioje Vilniaus rusų bendruomenėje nuosaikus dešinysis sparnas nesugebėjo išsilaikyti kaip stabili politinė ir visuomeninė jėga ir nunyko dar iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios.