Straipsnyje analizuojama, kaip po 1863–1864 m. sukilimo Katalikų Bažnyčiai pasaulietinės valdžios taikytų sankcijų kontekste reiškėsi pasauliečių socialinės struktūros, kurias steigė ir kurioms vadovavo Bažnyčia. Tiriamos struktūros – pasauliečių asociacijos – bažnytinės
brolijos (jų nariai buvo ir vyrai, ir moterys), taip pat vienuolijų tretieji ordinai – vadinamieji tretininkai (jie XIX a. pirmiausia sieti su Šv. Pranciškaus vardu). Šios struktūros prisidėjo formuojant bendruomenės ir visuomenės religinę tapatybę, kuri buvo reikšminga XIX a. antrosios pusės nacionalizmams (minėtose vyskupijose reiškėsi lenkų, lietuvių, baltarusių, rusų nacionalizmai). Pasauliečių asociacijų organizuotas religinis, socialinis gyvenimas turėjo ir bendruomenę mobilizuojantį poveikį.
Straipsnyje analizuojama, kokia Romos katalikų dvasininkų tarnybos prasižengimų samprata funkcionavo pasaulietinės valdžios sferoje vadinamajame Šiaurės vakarų krašte (jam priklausiusiose Vilniaus ir Žemaičių (Telšių) vyskupijose) dešimtmečiais po 1863–1864 m. sukilimo ir iki XX a. pradžios. Nagrinėjama katalikų dvasininkų luomo teisinė situacija ir bausmių dvasininkams skyrimo praktika, besiformavusi po 1863–1864 m. sukilimo. Detaliau aptariant bausmes dvasininkams už tarnybos prasižengimus siekiama parodyti ne tik pasaulietinės valdžios požiūrį į dvasininkų luomą, bet ir dvasininkų socialinę laikyseną anuometinėje visuomenėje, požiūrį į savo luomo pareigas.