Lietuvos istorijos institutas

Straipsnyje analizuojamas Abiejų Tautų Respublikos diplomatijos funkcionavimas santykiuose su Rusija 1711–1763 m. Pradinė chronologinė riba susijusi su Marcijono Dominyko Valavičiaus (Marcjan Dominik Wołłowicz) pasiuntinybe pas Petrą I, užbaigusia XVIII a. pradžios Lietuvos separatistinio diplomatinio veikimo laikotarpį. Atsižvelgiant į didesnį Lietuvos suinteresuotumą santykiais su Rusija, buvo sugrąžinti Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bendros užsienio politikos vykdymo principai. Šių principų įgyvendinimo išraiška buvo Lietuvos kanceliarijoje rengiamos instrukcijos ir kiti pasiuntinybių dokumentai, didesnis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės finansinis indėlis aptarnaujant diplomatinius santykius su Rusija, taip pat tradicinis lietuvio, kaip privalomo kiekvienos misijos nario, dalyvavimas. Nuo 1711 m. iki 1763 m. buvo stengiamasi šių principų laikytis, nors pasitaikė išimčių, kaip kad išskirtinai lenkiškos Jakubo Dunino misijos atveju. Bendros užsienio politikos principo patvirtinimas yra straipsnyje plačiai aptariamos 1740 m. ir 1743–1744 m. Lietuvos stovyklininko Ignoto Oginskio pasiuntinybės. Nors vykdytos Lietuvos didiko, kuriam asistavo Karūnos atstovas, šios pasiuntinybės sprendė bendrus Respublikos reikalus. 1740 m. I. Oginskis siekė gauti kompensacijas už nuostolius, Abiejų Tautų Respublikos patirtus Rusijos kariuomenei 1738–1739 m. žygiuojant per pietrytines Respublikos vaivadijas, bei užkirti kelią panašiai praktikai ateityje. Po trejų metų vykusioje pasiuntinybėje taip pat rūpinosi gauti kompensacijas už nuostolius, Respublikos patirtus nuo caro kariuomenės Rusijos–Turkijos karo kampanijų metu, tačiau tuo metu į pirmąjį planą iškilo kiti klausimai: Kuršo kunigaikštystės sosto reikalai, susiję su Ernesto Jano Birono turėtų titulų ir pareigybių netekimu; 1740 m. įvykdytos Rusijos ir Osmanų imperijos sienos delimitacijos metu iš Respublikos atplėštų teritorijų sugrąžinimo klausimas bei Podolėje 1739 m. paliktos rusų amunicijos ir artilerijos įrenginių, neigiamai veikusių Respublikos santykius su Turkija, išgabenimo sunkumai. Šias problemas papildė Katalikų Bažnyčios padėties Rusijoje (konkrečiai – Rygoje) klausimai ir stačiatikių padėtis Respublikoje. Kiekybiniu aspektu dominavo ginčai dėl teritorijų ir jose gyvenančių žmonių. Per šias dvi ilgalaikes diplomatines pasiuntinybes, kurios 1740 m. truko 5 mėnesius, o 1743–1744 m. – daugiau nei 10 mėnesių, I. Oginskis, remiamas gerus ryšius Sankt Peterburgo dvare turėjusios savo žmonos Elenos Oginskytės- Oginskienės, nedaug tepasiekė. Rusijos nuolaidos ginčytinais klausimais buvo labai mažos, apsiribota tik abipusiu draugiškumu. Sėkmė lydėjo tik reikalavimą išvežti rusų amuniciją iš Podolės. I. Oginskio pasiuntinybė taip pat užvilkino Rusijos pastangas išrinkti naują Kuršo kunigaikštį ir nepasidavė spaudimui pripažinti Rusijos valdovams imperatoriaus titulą. Dvi I. Oginskio pasiuntinybės rodo Karūnos ir Lietuvos bendros diplomatinės praktikos santykiuose su Rusija suaktyvėjimą. Antrojoje Augusto II valdymo pusėje bei valdant Augustui III organizuotose diplomatinėse misijose svarbiausią vaidmenį atliko lietuviai, atstovaudami visos Abiejų Tautų Respublikos reikalams ir oficialiuose pasisakymuose vengdami iškelti partikuliarinius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesus. Tačiau vien savo buvimu pabrėždavo akivaizdų Respublikos padalijimą į dvi tautas, kuo pasinaudojo rusų diplomatija, veikdama pačioje Respublikoje. I. Oginskis nebuvo paskutinis lietuvis ar su Respublika susijęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnas, atstovavęs Abiejų Tautų Respublikai Rusijoje. Septynerių metų karo laikotarpiu diplomatiniai Respublikos ir Rusijos santykiai suintensyvėjo. Paskutinysis pasiuntinys Rusijoje, nominaliai susijęs su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, buvo Livonijos pakamaris Jonas Jurgis Borchas (Jan Jędrzej Borch).