Lietuvos istorijos institutas

Vidutė Gumbytė (1949–2021), who was known as Rožytė (Rosie) by residents of the city, strolled the streets of Vilnius for almost five decades. Her story was unique, her style of fashion was eccentric, her lifestyle was idiosyncratic. In this article, I analyse Vidutė Gumbytė-Rožytė’s story as a Vilnius legend. I argue that Vilnius residents were fascinated by her freedom from social norms, her unusual sense of fashion, and the mystique that surrounded her persona. Her story is a story about the city of Vilnius, which became freer, wealthier, and more tolerant of otherness in post-Soviet times.

Sovietmečiu laiškų rašymas į spaudą buvo Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Konstitucijos garantuota ir Komunistų Partijos struktūrų remiama praktika. Satyros ir humoro žurnalo „Šluota” skaitytojai rašydavo redakcijai apie įvairias kasdienes problemas, susijusias su viešąja aplinka, vartojimu ir žmonių darbo santykiais. Laiškai buvo kritinio pilietiškumo dokumentai, juose skaitytojai integravo ideologinius valstybės ir visuomenės kūrimo idealus bei ideologiškai nepriimtiną kritiką, netiesiogiai kritikuodami santvarką ar aukščiausią valdžią. Taigi „Šluota” – Komunistų Partijos Centro Komiteto propagandos organas – buvo ir aukščiausios valdžios bei santvarkos kritikos institucija. Ši kritika ir ja išreiškiama opozicija buvo valstybės sankcionuoto kritinio pilietiškumo išdava.