Lietuvos istorijos institutas

Stanislovo Augusto valdymo laikų (1764–1795) emblematika literatūros tyrimuose laikoma epigonišku ir marginaliu reiškiniu. Šiame straipsnyje, pagrįstame plačia šaltinių (tarp jų – meninių projektų ir dekoracijų aprašymų) analize, mėginama apibrėžti emblematikos raiškos ribas ir funkcijas, jas susiejant su XVIII a. idėjinėmis permainomis, inspiruojančiomis vizualinės, taip pat ir simbolinės, kultūros pokyčius. Tuometinei emblematikai būdingas pagal retorikos taisykles kuriamų daugialypių programų atsisakymas, simbolių ir atributų vienaprasmiškumas, formų schemiškumas, klasikinių citatų ir epigramos vaidmens akcentavimas, mažinantis lemos reikšmę. Tai parodo simbolių tipų (emblemos, hieroglifiko, simbolio) terminologinio statuso pokyčius, nulemtus prancūziškų teorijų (tarp jų – klasicizmo, devizo, ikonologijos, epigramos teorijos). Paminklų ir šaltinių analizė leido konstatuoti, kad Apšvietos epochos emblematika dėl klasicizmo įtakos ir susidomėjimo Antika buvo svarbi ir reikšminga dvaro ir akademinėje aplinkoje. Senojoje kultūroje atsisakius įsitvirtinusių panegirikos ir heraldikos pagrindų, plito universalios moralinės, profesinės, valstybinės valdžios simbolika, pranašaudama modernią simbolio ir metaforos formulę bei šiuolaikinę „emblemos“ kaip sąvokos arba idėjos ženklo sampratą.