Lietuvos istorijos institutas

The aim of the article is an attempt to prepare a collective portrait of a group of former Jesuits who joined the order in Vilnius and, after the dissolution of the order, remained in the service of the Commission of National Education. In order to present the full image of this group, the numerical composition of ex-Jesuits (214 people), their territorial and social origin, education, employment history in the structures of the Commission of National Education and their age at the time of establishing the Commission were established. The article also presents the fate of the members of the described group after the end of the activities of the Commission of National Education, as well as their intellectual activity. The vast majority of the presented group were secondary school teachers in the Lithuanian Department in the years 1773–1794. Of the 10 schools of the Lithuanian Department, seven were post-Jesuit schools: in Grodno, Białystok, Pastawy, Vidzy, Vilnius, Vishnyev and Vawkavysk. Two of schools (in Szczuczyn Litewski and Lida), were Piarist schools. Jesuits taught at the school in Merkinė until 1776, after which the school was handed over to the Dominican Order The article brings out from oblivion ex-Jesuits, members and collaborators of the Society for Elementary Books, professors of the Vilnius Academy (later the Main School of Lithuania), general inspectors of the Commission, inspectors of parish schools, rectors of the schools of the Departments of Lithuania, Nowogrodek and Samogitia, as well as several people holding other important functions for the Commission of National Education.

Zadanie modernizacji państwa i społeczeństwa uwzględniała w swoich założeniach Komisja Edukacji Narodowej. Dla działaczy państwowych, jakimi byli członkowie Komisji, znaczenie oświaty i wychowania dla interesów państwa było oczywiste. Między innymi Ignacy Jakub Massalski interesował się oświatą ludu, a Adam Kazimierz Czartoryski był komendantem Szkoły Rycerskiej w Warszawie. Pod wpływem zachodnioeuropejskich prądów oświeceniowych, ale także własnych doświadczeń, Komisja postawiła za cel wychowanie dobrego człowieka i obywatela, syna ojczyzny. Tak sformułowane cele, zanim zamieszczone zostały w Ustawach Komisji Edukacji Narodowej dla stanu akademickiego i na szkoły w krajach Rzeczypospolitej przepisane z 1783 r., pojawiały się w dokumentach, opracowanych i ogłoszonych w latach poprzedzających opublikowanie wspomnianych Ustaw.

Po utworzeniu Komisji Edukacji Narodowej w 1773 roku nauczyciele zakonni, w tym jezuici, przechodzili pod zwierzchność świeckiej władzy oświatowej. W miarę upływu czasu stopniowo zastępowani byli przez nauczycieli świeckich, wykształconych w szkołach głównych, Koronnej w Krakowie oraz Litewskiej w Wilnie. Przedmiotem rozważań w niniejszym artykule jest praca pochodzących z Litwy nauczycieli szkół średnich na terenie Wydziałów Wołyńskiego i Ukraińskiego. Byli to bracia: eksjezuita Marcin Ancypa i nauczyciel świecki, Feliks Ancypa. W artykule ukazano przede wszystkim postrzeganie obu braci w środowisku zawodowym, a także ocenę ich pracy zarówno przez współpracowników, jak i przez zwierzchników. Praca obydwu braci wywoływała cały szereg konfliktów i napięć w szkołach. Brak akceptacji dla nauczycieli świeckich ze strony ks. Marcina Ancypy powodował zatargi, dla których załagodzenia stosowano kolejne przeniesienia go do innych szkół. Fakt zaś pozostawania w związku małżeńskim jego brata Feliksa Ancypy był powodem, dla którego władze sugerowały jego odejście ze stanu akademickiego.

1803–1832 m. laikotarpiu veikusi Vilniaus švietimo apygarda apėmė 8 gubernijas: Vilniaus, Gardino, Minsko, Vitebsko, Mogiliavo, Podolės, Voluinės ir Kijevo, t. y. beveik visą buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją ir dalį Lenkijos Karalystei priklausiusių pietrytinių vaivadijų. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomi Vilniaus švietimo apygardos dokumentai yra viena iš svarbiausių šaltinių bazių šios institucijos moksliniams tyrimams atlikti. Tai Rankraščių skyriaus fondo Nr. 2 dokumentai, apimantys vadinamąjį kunigaikščių Čartoriskių depozitą (Senasis Vilniaus universitetas. Vilniaus švietimo apygardos globėjo kanceliarija, F2 DC) bei Adomo Čartoriskio kuratoriumo šaltinius (F2 KC). Švietimo institucijų veiklą Vilniaus švietimo apygardos teritorijose liudijančios dokumentų visumos analizė atveria unikalias galimybes nustatyti Tautinės edukacinės komisijos mokyklose savo veiklą pradėjusių mokytojų, kurie ir po 1803 m. liko dirbti švietimo srityje, karjeras. Mokytojų profesinės grupės veiklai tirti svarbiausios yra trys dokumentų grupės. Daugiausia biografinių duomenų teikia vadinamieji „tarnybiniai lapai“, atspindintys mokytojų darbo vietas ir užimamas pareigas. Kiek mažiau informatyvūs yra Vilniaus švietimo apygardos mokyklų vizitacijų protokolai. Trečią šaltinių grupę sudaro kunigaikščių Čartoriskių depozite saugomi vadinamieji „Polinskio dokumentai“ (Teka Polińskiego), kuriuose taip pat galima rasti informacijos apie pedagogus ir jų veiklą. Visi šie šaltiniai papildo duomenis apie Vilniaus švietimo apygardos mokytojus nauja biografinio pobūdžio informacija, tokia kaip gimimo ir mirties datos, išsilavinimas, kilmė, šeiminė padėtis, darbo vieta, pedagoginės karjeros trukmė ir pan. Mokytojų kaip profesinės grupės tyrimams taip pat unikalios reikšmės turi dokumentai, teikiantys informacijos apie mokytojų išsilavinimą, jų darbo stažą, darbinius santykius bei konkretaus mokytojo veiklos įvertinimą, kurį pateikdavo mokyklos vadovybė. Faktas, kad didžioji dalis įvairiose vietovėse XVIII a. paskutiniaisiais metais dirbusių mokytojų po Abiejų Tautų Respublikos sunaikinimo išsaugojo savo ankstesniąsias darbo vietas, leidžia daryti prielaidą apie šių pedagogų kvalifikaciją ir kompetenciją. Šaltiniai taip pat leidžia giliau pažinti, kokį vaidmenį mokytojų bendrija atliko Rusijos okupuotose Abiejų Tautų Respublikos teritorijose pirmaisiais nelaisvės metais, ugdydama mokinius bei rodydama pavyzdį jaunesniesiems kolegoms.

Podolės žemių generalinis seniūnas kunigaikštis Adomas Kazimieras Čartoriskis (1734–1823) buvo vienas iš aštuonių Tautinės edukacinės komisijos narių, Abiejų Tautų Respublikos seimo išrinktų į šią komisiją 1773 m. Straipsnyje bendrais bruožais pristatoma A. K. Čartoriskio biografija, išryškinant jo patirtį ir nuopelnus švietimo srityje. Pagrindinis tyrimo tikslas yra atskleisti 1780 m. A. K. Čartoriskio atliktos Ukrainos ir Podolės žemių departamento, iš kitų edukacinės sistemos administracinių vienetų išsiskyrusio tiek teritorijos dydžiu, tiek ir ugdymo įstaigų skaičiumi, mokyklų patikrinimo rezultatus bei aptarti šios vizitacijos reikšmę tolesnei Tautinės edukacinės komisijos veiklai. Atlikus patikrinimą A. K. Čartoriskio parengta ataskaita – povizitacinis raportas – buvo priimtas kaip pavyzdinis, o jame išskirti pagrindiniai punktai buvo įtraukti į 1783 m. Tautinės edukacinės komisijos parengtus „Nuostatus, skirtus akademiniam luomui ir mokykloms Respublikos kraštuose“.