Lietuvos istorijos institutas

The handwritten diary of Michał Kazimierz Radziwiłł (1702–1762), also known as Rybeńko, a source familiar to researchers dealing with the history of the 18th century in various fields, is certainly extremely interesting. The diary is kept in the Central Archives of Historical Records in Warsaw (Archiwum Główny Akt Dawnych w Warszawie, AGAD) in the Radziwiłł Archive collection (section VI, sign. II-80). Rybeńko was one of the richest magnates of the Polish-Lithuanian Commonwealth at the time, and this is evidenced by the numerous and extensive estates he owned in the Grand Duchy of Lithuania. He owned about 20 towns, and more than 300 villages, which he inherited from his father and from his father-in-law Janusz Antoni Wiśniowiecki. In view of the above, and concerning the fact that Michal Kazimierz Radziwiłł held one of the highest senatorial offices (from 1744 he was governor of Vilnius, so he was formally in charge of the city that he knew well), did he include information about the capital of the Grand Duchy of Lithuania in the pages of his diary? Being a politically active man who was in possession of such extensive estates, he was constantly on the road (pursuing at the same time a variety of political, economic and social goals), which both his wives complained about. He stayed in many cities of the Polish-Lithuanian Commonwealth, including the capital of Lithuania. Therefore, this article has been written with the intention of presenting the diary as a source for researching one of the most important centres of the Polish-Lithuanian Commonwealth at that time. An attempt is made to consider the circumstances in which entries appear in the diary, whether the prince visited the city regularly or only occasionally, and whether the entries in the diary are systematic reports, or if they are ‘second hand’ information. Finally, the question should be raised as to what type of data was recorded by Rybeńko in the context of Vilnius, and to what extent it can be useful in the study of the city’s history. It also seems crucial to consider the question of what image of the Lithuanian capital emerges from the governor’s records.

The aim of the article is to deepen the research on the inter-relations within the most influential families and their members in the eighteenth-century Grand Duchy of Lithuania by attempting to look at the relations between mothers and their children, particularly sons, through the prism of ego-documents: by examining the women’s letters written to the spouse, their mother-in-law, and children. The heroine of this article is Franciszka Urszula Radziwiłłowa z Wiśniowieckich, (1705–1753), the spouse of Michał Kazimierz ‘Rybeńko’ Radziwiłł, one of the most influential Lithuanian noblemen of the time. Her literary works and cultural activities have been extensively studied in Polish (less so in Lithuanian) historiography. These studies introduce Franciszka Urszula as a creator, a wealthy matron, and the wife of an influential nobleman. Yet in her letters to her husband, she reveals herself as a very sensitive and loving woman, full of anxiety

Ankstyvųjų Naujųjų laikų epochoje gyvenusių moterų jausmai ir emocijos pastaruoju metu sulaukia vis didesnio įvairių sričių tyrinėtojų susidomėjimo. Išlikusi korespondencija ir kiti šaltiniai atveria galimybes tirti juose užfiksuotus tos epochos asmenybių emocinius išgyvenimus. Šiame straipsnyje, išanalizavus Onos Mycielskytės-Radvilienės (Anna z Mycielskich Radziwiłłowa) korespondenciją, siekiama atsakyti į klausimus: kokie jausmai dominavo O. Mycielskytės-Radvilienės santykiuose su sutuoktiniu Mykolu Kazimieru Radvila, pramintu Žuvele (Michał Kazimierz Radziwiłł zw. Rybeńko)?; ar ištekėjusios už daug vyresnio vyro jaunos moters puoselėtos viltys ir svajonės išsipildė, o gal, priešingai, meilės jausmuose ir išgyvenimuose ji liko vieniša? Būdama vienos įtakingiausių to meto Abiejų Tautų Respublikos didikų giminės atstovų sutuoktinė, O. Mycielskytė-Radvilienė visų pirma privalėjo atlikti savo kaip žmonos pareigą, t. y. gimdyti gausius, ir, pageidautina, vyriškosios lyties, palikuonis. Mirus pirmajam vyrui Leonui Mykolui Radvilai (Leon Michał Radziwiłł), Radvilų aplinkoje ji buvo vertinama kaip „nedaug tereiškianti našlė“, Šidloveco dvarų paveldėtoja. Tačiau 1754 m. pradžioje sudaryta santuoka su M. K. Radvila radikaliai pakeitė jos gyvenimą. O. Mycielskytė-Radvilienė tapo „Ponia Nesvyžiuje“, moterimi, uoliai besirūpinančia savo artimųjų ir visos giminės gerove. Korespondencijos analizė leidžia teigti, kad Ona puoselėjo labai šiltus jausmus savo vyrui, siekė būti jo dėmesio centre, nuolat informuodavo sutuoktinį apie visus ūkinius namų reikalus ir vaikų ugdymą, tačiau Mykolui Kazimierui ji tebuvo jo vaikų motina. Ilgainiui O. Mycielskytės-Radvilienės gyvenimo prasme tapo savotiška „kova“ už M. K. Radvilos jausmus ir jo dėmesį.

Straipsnyje siekiama pateikti apibendrintą vienos pagrindinių XVIII a. pirmosios pusės maisto gamybos šakų – mėsininkų-gyvulių skerdikų charakteristiką. Plačiai suvokiamo Vilniaus amatininkų „pasaulio“ tyrimai sudaro prielaidas kelti klausimą apie tai, ką apskritai žinome apie XVIII a. pirmojoje pusėje Vilniuje gyvenusius mėsininkus-skerdikus? Atsakyti į šį klausimą galime tik atlikę statistinę bei struktūrinę šaltinių analizę. Tyrimų objektu pasirinkti tik į cechinę organizaciją 1711–1748 m. laikotarpiu susivieniję mėsininkai. Straipsnyje išryškinamos sritys, kurių aprėptyje galime daryti tam tikras išvadas apie Vilniaus mėsininkų gyvenimą ir veiklą, o, remdamiesi šiomis išvadomis, sukurti kiek įmanoma universalesnį ir apibendrintą XVIII a. pirmojoje pusėje Vilniuje gyvenusio mėsininko paveikslą. Ieškant atsakymų į šiame straipsnyje iškeltus klausimus, išanalizuota Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma pirminių šaltinių medžiaga: ištirtos Vilniaus magdeburginio teismo (senasis fondas Nr. 22) bei Vilniaus magistrato (senasis fonas Nr. 23) knygos. Daug įdomios medžiagos surasta fonde Nr. 458, kuriame saugomos Vilniaus magistrato sąskaitų knygos (daugiausia mokesčių tarifų registrai). Atliekant tyrimą pagalbinę funkciją atliko publikuoti šaltiniai, iš kurių svarbiausi yra Vilniaus cechų aktai ir naujųjų miestiečių sąrašų publikacija. Išanalizavus šaltinius nustatyta, kad plėtros aspektu Vilniaus skerdikai buvo gana hermetiška (uždara) ir stabili grupė, apgyvendinta daugiausia katalikiškoje kultūroje arba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės kultūroje, daugiausia Vilniaus vaivadijoje. Mėsininkų-skerdikų grupė sudarė savo mikrovisuomenę, kuri veikė miesto struktūroje kaip didelė šeima. Viena vertus, kiekvienas skerdikas turėjo savo veiklos laisvę, tačiau rašytiniai įstatai ir susiformavę papročiai lėmė abipusę vieni kitų kontrolę. Būtent tokiu būdu buvo atliekama į Vilniaus rinką tiekiamos mėsos kokybės patikra. Užsiimdami tiek gyvulių skerdimu, tiek ir žalios mėsos bei odų prekyba, Vilniaus mėsininkai-skerdikai neišvengiamai turėjo tiesioginius kontaktus su žydais ir totoriais, nuosekliai siekdami apriboti jų veiklą bei pajungti savo kontrolei visą prekybą mėsos turguje. Kita vertus, mėsininkų-skerdikų cechas turėjo ryšių ir su kitais cechais, daugiausia odminiais ir didžiaisiais bei mažaisiais odininkais, įsiterpdavo į jų profesines kompetencijas bei konkuravo dėl odų supirkėjų. Siekdami apsaugoti savo profesines teises, ypač „išplėstinių kompetencijų“ srityje, kurias sudarė prekyba odomis, sugebėjo netgi manipuliuoti miesto valdžia. Mėsininkai-skerdikai sudarė bendriją, kuri sugebėjo kovoti už savo gerovę, o geriausias šios kovos įrodymas yra gautas leidimas prekiauti žuvimi pasninko laikotarpiu. Tokia situacija galėjo susiklostyti dėl to, kad mėsininkų-skerdikų parduodamų produktų paklausa visada buvo labai didelė. Todėl reikėjo visokeriopai „saugoti“ savo profesiją, kuri buvo savaime pelninga, o šiai veiklai vykdyti nebuvo būtini nei specialūs įrengimai ar technika, nei specialūs gebėjimai ar žinios.