Lietuvos istorijos institutas

Ankstyvųjų Naujųjų laikų epochoje gyvenusių moterų jausmai ir emocijos pastaruoju metu sulaukia vis didesnio įvairių sričių tyrinėtojų susidomėjimo. Išlikusi korespondencija ir kiti šaltiniai atveria galimybes tirti juose užfiksuotus tos epochos asmenybių emocinius išgyvenimus. Šiame straipsnyje, išanalizavus Onos Mycielskytės-Radvilienės (Anna z Mycielskich Radziwiłłowa) korespondenciją, siekiama atsakyti į klausimus: kokie jausmai dominavo O. Mycielskytės-Radvilienės santykiuose su sutuoktiniu Mykolu Kazimieru Radvila, pramintu Žuvele (Michał Kazimierz Radziwiłł zw. Rybeńko)?; ar ištekėjusios už daug vyresnio vyro jaunos moters puoselėtos viltys ir svajonės išsipildė, o gal, priešingai, meilės jausmuose ir išgyvenimuose ji liko vieniša? Būdama vienos įtakingiausių to meto Abiejų Tautų Respublikos didikų giminės atstovų sutuoktinė, O. Mycielskytė-Radvilienė visų pirma privalėjo atlikti savo kaip žmonos pareigą, t. y. gimdyti gausius, ir, pageidautina, vyriškosios lyties, palikuonis. Mirus pirmajam vyrui Leonui Mykolui Radvilai (Leon Michał Radziwiłł), Radvilų aplinkoje ji buvo vertinama kaip „nedaug tereiškianti našlė“, Šidloveco dvarų paveldėtoja. Tačiau 1754 m. pradžioje sudaryta santuoka su M. K. Radvila radikaliai pakeitė jos gyvenimą. O. Mycielskytė-Radvilienė tapo „Ponia Nesvyžiuje“, moterimi, uoliai besirūpinančia savo artimųjų ir visos giminės gerove. Korespondencijos analizė leidžia teigti, kad Ona puoselėjo labai šiltus jausmus savo vyrui, siekė būti jo dėmesio centre, nuolat informuodavo sutuoktinį apie visus ūkinius namų reikalus ir vaikų ugdymą, tačiau Mykolui Kazimierui ji tebuvo jo vaikų motina. Ilgainiui O. Mycielskytės-Radvilienės gyvenimo prasme tapo savotiška „kova“ už M. K. Radvilos jausmus ir jo dėmesį.

Straipsnyje siekiama pateikti apibendrintą vienos pagrindinių XVIII a. pirmosios pusės maisto gamybos šakų – mėsininkų-gyvulių skerdikų charakteristiką. Plačiai suvokiamo Vilniaus amatininkų „pasaulio“ tyrimai sudaro prielaidas kelti klausimą apie tai, ką apskritai žinome apie XVIII a. pirmojoje pusėje Vilniuje gyvenusius mėsininkus-skerdikus? Atsakyti į šį klausimą galime tik atlikę statistinę bei struktūrinę šaltinių analizę. Tyrimų objektu pasirinkti tik į cechinę organizaciją 1711–1748 m. laikotarpiu susivieniję mėsininkai. Straipsnyje išryškinamos sritys, kurių aprėptyje galime daryti tam tikras išvadas apie Vilniaus mėsininkų gyvenimą ir veiklą, o, remdamiesi šiomis išvadomis, sukurti kiek įmanoma universalesnį ir apibendrintą XVIII a. pirmojoje pusėje Vilniuje gyvenusio mėsininko paveikslą. Ieškant atsakymų į šiame straipsnyje iškeltus klausimus, išanalizuota Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma pirminių šaltinių medžiaga: ištirtos Vilniaus magdeburginio teismo (senasis fondas Nr. 22) bei Vilniaus magistrato (senasis fonas Nr. 23) knygos. Daug įdomios medžiagos surasta fonde Nr. 458, kuriame saugomos Vilniaus magistrato sąskaitų knygos (daugiausia mokesčių tarifų registrai). Atliekant tyrimą pagalbinę funkciją atliko publikuoti šaltiniai, iš kurių svarbiausi yra Vilniaus cechų aktai ir naujųjų miestiečių sąrašų publikacija. Išanalizavus šaltinius nustatyta, kad plėtros aspektu Vilniaus skerdikai buvo gana hermetiška (uždara) ir stabili grupė, apgyvendinta daugiausia katalikiškoje kultūroje arba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės kultūroje, daugiausia Vilniaus vaivadijoje. Mėsininkų-skerdikų grupė sudarė savo mikrovisuomenę, kuri veikė miesto struktūroje kaip didelė šeima. Viena vertus, kiekvienas skerdikas turėjo savo veiklos laisvę, tačiau rašytiniai įstatai ir susiformavę papročiai lėmė abipusę vieni kitų kontrolę. Būtent tokiu būdu buvo atliekama į Vilniaus rinką tiekiamos mėsos kokybės patikra. Užsiimdami tiek gyvulių skerdimu, tiek ir žalios mėsos bei odų prekyba, Vilniaus mėsininkai-skerdikai neišvengiamai turėjo tiesioginius kontaktus su žydais ir totoriais, nuosekliai siekdami apriboti jų veiklą bei pajungti savo kontrolei visą prekybą mėsos turguje. Kita vertus, mėsininkų-skerdikų cechas turėjo ryšių ir su kitais cechais, daugiausia odminiais ir didžiaisiais bei mažaisiais odininkais, įsiterpdavo į jų profesines kompetencijas bei konkuravo dėl odų supirkėjų. Siekdami apsaugoti savo profesines teises, ypač „išplėstinių kompetencijų“ srityje, kurias sudarė prekyba odomis, sugebėjo netgi manipuliuoti miesto valdžia. Mėsininkai-skerdikai sudarė bendriją, kuri sugebėjo kovoti už savo gerovę, o geriausias šios kovos įrodymas yra gautas leidimas prekiauti žuvimi pasninko laikotarpiu. Tokia situacija galėjo susiklostyti dėl to, kad mėsininkų-skerdikų parduodamų produktų paklausa visada buvo labai didelė. Todėl reikėjo visokeriopai „saugoti“ savo profesiją, kuri buvo savaime pelninga, o šiai veiklai vykdyti nebuvo būtini nei specialūs įrengimai ar technika, nei specialūs gebėjimai ar žinios.