Šiame straipsnyje analizuojamos dvi lietuvių konferencijos Šveicarijoje, surengtos 1916 m. birželį‒liepą, bei po jų išleisti dokumentai. Tai buvo svarbus etapas lietuvių politinėje komunikacijoje – tarptautinėje erdvėje tikėtasi sulaukti lietuvių teisių kurti nepriklausomą valstybę palaikymo. Konferencijos Lozanoje taip pat buvo galimybė susitikti atstovams iš įvairių emigracijos centrų ir Lietuvos, proga pasidalinti Lietuvos valstybingumo atkūrimo projektais. Kilus idėjai suvienyti politinį lietuvių veikimą užsienyje, Lietuvių tautos taryba Šveicarijoje buvo pertvarkyta į Aukščiausiąją lietuvių tautos tarybą, kurią turėjo sudaryti visų kraštų atstovai. Po šių konferencijų taip pat buvo priimtas Lietuvos atkūrimo memorandumas, kuriame Lietuva numatyta kaip Vokietijos imperijai artima monarchija.