Lietuvos etnologija / Lithuanian ethnology

Po poros dešimtmečių pertraukos istoriografijoje vėl keliamas klausimas, ką reiškia „sovietinė psichiatrija“, tačiau kol kas faktiškai pamirštas kitas klausimas: ką reiškia būti sovietinėje psichiatrijos ligoninėje? Šį klausimą galėtume laikyti galimybe iš kitos perspektyvos pažvelgti į tą pačią problemą. Būti šiuo atveju reiškia ne tik patirti tam tikro psichiatrijos modelio nulemtą terapinį poveikį, bet ir patekti bei būti veikiamam nustatytų formalių institucinių taisyklių, neformalių socialinių santykių bei normų ir realiai egzistavusios, šį institucinį ir socialinį gyvenimą struktūravusios fizinės aplinkos. Šiame straipsnyje iš paciento perspektyvos mėginama rekonstruoti buvimo sovietų Lietuvos psichiatrijos ligoninėje kasdienybės patirtį fizinės aplinkos instituciniu ir socialiniu lygmenimis ir paaiškinti šios mikrosocialinės erdvės kitoniškumą.

Sovietmečiu laiškų rašymas į spaudą buvo Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Konstitucijos garantuota ir Komunistų Partijos struktūrų remiama praktika. Satyros ir humoro žurnalo „Šluota” skaitytojai rašydavo redakcijai apie įvairias kasdienes problemas, susijusias su viešąja aplinka, vartojimu ir žmonių darbo santykiais. Laiškai buvo kritinio pilietiškumo dokumentai, juose skaitytojai integravo ideologinius valstybės ir visuomenės kūrimo idealus bei ideologiškai nepriimtiną kritiką, netiesiogiai kritikuodami santvarką ar aukščiausią valdžią. Taigi „Šluota” – Komunistų Partijos Centro Komiteto propagandos organas – buvo ir aukščiausios valdžios bei santvarkos kritikos institucija. Ši kritika ir ja išreiškiama opozicija buvo valstybės sankcionuoto kritinio pilietiškumo išdava.

Straipsnyje analizuojami neoficialūs mokėjimai už medicinos paslaugas, kuriuos dauguma lietuvių duoda ar jaučiasi priversti duoti gydytojams prieš gydymą ar po jo. Daugiausia dėmesio kreipiama į tai, kaip pacientai ir jais besirūpinantys žmonės susiduria su neoficialiais mokėjimais medicinos srityje, kaip juos taiko praktikoje ir kaip tokie mokėjimai sukuria sveikatos priežiūrą, neapsiribojančią tik ekonominiu racionalumu. Neoficialūs mokėjimai, dar vadinami vokeliais, straipsnyje traktuojami ne kaip dovana ar kyšis, o kaip tam tikra sveikatos priežiūros praktika. Straipsnyje parodoma, kaip gydytojui duodamas vokelis su pinigais peržengia materialaus sandėrio tarp paciento ir gydytojo ribas įgydamas galios įveikiant ligas, medicinines akistatas ir nesėkmes.

Straipsnyje aprašomos ir interpretuojamos dovanų dovanojimo mokytojams nuo klasės bendruomenės praktikos ir sampratos Lietuvos valstybės finansuojamose mokyklose. Aptariama, ką šios dovanų dovanojimo mokytojams praktikos ir sampratos atskleidžia apie socialiai ir kultūriškai konstruojamą skirtį tarp dovanos ir kyšio. Vienas straipsnio argumentų yra tas, jog tiek mokytojų, tiek mokinių tėvų požiūriai į dovanų dovanojimo praktikas yra veikiami socialinių kultūrinių nuostatų bei švietimo sistemos organizavimo pobūdžio. Straipsnio šaltiniai – lauko tyrimo metu surinkta medžiaga bei tėvų diskusijos viešai prienamuose internetiniuose puslapiuose.

Šiame straipsnyje analizuojamos Nemuno deltos potvynių užliejamos teritorijos gyventojų kasdienio gyvenimo patirtys sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis. Keliamas klausimas, kaip kasdieniame gyvenime išryškėja gyventojų ekologinis pažeidžiamumas, kokios įtampos atsiskleidžia. Straipsnio teorinėje dalyje apžvelgiamos ir pristatomos politinės ekologijos teorijos ir tyrimai kasdienybės patirtims tyrinėti, kurie leidžia taikliai tyrinėti pažeidžiamumo reiškinį pamaryje. Šio straipsnio empirinėje dalyje daugiausia dėmesio skiriama gyventojų kasdienėms patirtims, kurių metu išryškėja gamtos, žmogaus ir valstybės ašis ir gyventojų ekologinis pažeidžiamumas, suprantamas kaip įvairių priežasčių kompleksas. Atliktas tyrimas parodo, kaip atsiskleidžia ir kuo pasireiškia gyventojų ir regiono ekologinis pažeidžiamumas, veikiamas gamtos sąlygų, sovietmečio palikimo, ir kaip kasdienybėje iškyla ir sprendžiamos įtampos.

Šiame tyrime nagrinėjama, kaip jauni žmonės ekonominių, politinių ir karinių krizių akivaizdoje švelnina savo pažeidžiamumą pasitelkę pozityvų mąstymą. Remdamiesi Ukrainoje atliktu etnografiniu lauko tyrimu, pastebime, kad žmonės, siekdami būti mažiau pažeidžiami, dalyvavimo ir kontrolės jausmą pabrėžia per kalbą apie pasirinkimą. Mes klausiame, kodėl, nepaisant jaunus ukrainiečius supančios grėsmės, jie peržengia pažeidžiamumo jausmą ir remiasi pasitikėjimo savimi ir savęs tobulinimo kalba. Šiuo tyrimu siekiame suprasti, kaip žmonės, gyvenantys padidėjusios nežinomybės sąlygomis, rūpinasi savo gerove.

2009 m. dešimtys tūkstančių Makedonijos piliečių išėjo į sostinės Skopjė gatves protestuoti prieš autoritarinį ministro pirmininko Nikola Gruevskio režimą. Jaunų kaukėtų aktyvistų veiksmai, mėtant į Gruevskio režimo simbolius nutaikytas dažų granatas, rūpėjo vos keletui, jei apskritai rūpėjo, mano tyrime dalyvavusių statybininkų. Kodėl darbininkai neįsitraukė į vis daugiau žmonių angažavusius protestus? Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip kasdienė darbo patirtis ir išnaudojimas Makedonijos statybų aikštelėse suformavo naują darbininkų klasės identitetą, pasirinkusį „normalumą“ (angl. normality) ir atmetusį protestavimą kaip politinių permainų galimybę.