Pratarmė
Pub. online: 1 January 2023
Type: Article
Open Access
Published
1 January 2023
1 January 2023
Abstract
Ankstyvųjų naujųjų laikų epochoje kuriantis centralizuotoms valstybėms ir Vakarų Europoje įsigalint absoliutizmui, individas tapo vis labiau pavaldus išorės kontrolei. Privatus šeimos, giminės, namų gyvenimas atsidūrė valstybinės ir bažnytinės valdžios stebėjimo ir netgi reguliavimo lauke. Naujuosius laikus žymėjo mentaliteto pokyčiai, kuriems esminės įtakos turėjo Reformacija, visuomeninio gyvenimo
centre pastačiusi santuokinę šeimą bei daugelyje Europos regionų panaikinusi celibatą ir vienuolynus. Protestantiškuose kraštuose santuoka tapo bene vienintele leistina moters egzistavimo forma. XVI–XVIII a. Europoje vykę procesai turėjo tiesioginės įtakos moterų padėčiai. Tyrinėtojai šiuos pokyčius vertina prieštaringai, tačiau dominuoja tezė, kad Ankstyvaisiais naujaisiais laikais moterų teisinė ir visuomeninė padėtis pablogėjo: sustiprėjo skirstymas į moteriškąją ir vyriškąją aktyvumo sritis, ėjęs lygiagrečiai su moteriškosios sferos devalvacija. Esminių pokyčių lyčių santykių srityje įnešė Apšvietos epocha, paskatinusi permąstyti moters vietos visuomenėje klausimą ir mėgindama suderinti teiginius apie vyrų ir moterų padėties skirtumus su universalistine Apšvietos filosofija. XVII a. pabaigoje – XVIII a. iškeltos visuomeninės sutarties, moterų švietimo, partnerystės santuokoje idėjos atvėrė kelią moterų emancipacijai.